Gyvenu Jungtinėje Karalystėje, kaip ir daugelis lietuvių esu įsikūręs Londone. Turiu gerą darbą, tikrai gerą ir gerai apmokamą. Daug draugų mane palaiko, kiti yra skeptiškos nuomonės apie tai, bet aš bandysiu paskutinį kartą įsikurti tėvynėje.
Kodėl sakau, kad paskutinį kartą? Viskas prasidėjo vos tik baigus mokyklą, kaip ir visi jauni žmogeliukai norėjau laisvės ir pinigų, pasirinkau Jungtinę Karalystę ir išvykau laimės ieškoti, bei, aišku, užsidirbti mokslams. Iškart sekėsi, gavau darbą statybose, tais laikais palyginus uždirbau daug ir tikrai nežinojau, ką veikti su tokiais pinigais, bet didelis miestas, tad buvo daug ir pagundų.
Metai bėgo. Po dviejų metų pasakiau – užteks! Nutariau grįžti į Lietuvą. Lietuvoje kaip tik statybos buvo „ant bangos“, darbo daug, uždirbti irgi išeina, įstojau studijuoti, susiradau panelę – viskas tobula.
Po dviejų metų – smūgis žemiau juostos: mamos mirtis ir krizė, nebėra darbo. Nutarėme su drauge važiuoti į Jungtinę Karalystę, nes ten buvau, tad bus lengviau įsikurti. Taip ir padarėme, susikrovėm lagaminus ir išvažiavom. Ir vėl darbą gavau be problemų, draugei buvo sunkiau, bet laikui bėgant ir ji darbą susirado. Viskas kaip ir puiku. Metai vėl bėgo, prasidėjo pykčiai, tad nutarėme skirtis, kartu išbuvę apie 6 metus. Ji liko gyventi, kur gyvenom, aš išsikrausčiau, pasielgiau džentelmeniškai. Jai būtų buvę sunkiau, nes dar turėjom šuniuką. Buvo sunku, bet ką padarysi – ne pirmas ir ne paskutinis.
Dar vienas smūgis žemiau juostos buvo tai, kad nepraėjus nei kiek laiko su pažįstamu ji jau suko lizdą mano namuose. Vienu žodžiu, gyvenimas mane „suspardė“ ir paliko gulėti ant žemės. Tada prasidėjo košmaras, vienatvė ir depresija. Visiškai praradau motyvaciją, viskas buvo nebeįdomu, eidavau į darbą, kad egzistuočiau ir negyvenčiau gatvėje.
Atkentėjau, smegenys prašviesėjo, nutariau kažką keisti. Kadangi visi artimieji gyvena Lietuvoje, tai nutariau ir aš dar kartą pabandyti laimę namie. Žinojau, kad Lietuvoje sunku, negaliu į viską spjaut čia ir važiuoti, kad teks dar Jungtinėje Karalystėje gerai paplušėti. Tada man buvo 26-eri. Pasakiau sau, kad ultimatumas – 30 metų, ir viskas. Kas bebus, kaip bebus, aš važiuosiu.
Pradėjau sukti galvą, kaip gi man įsikurti Lietuvoje. Pirmas žingsnis – reikia taupyti, o geriausia yra taupyti, kai daug sportuoji, nes nebelieko laiko panelėm ir „baliam-festivaliam“, vadinasi, tam, kam daugiausiai pinigų išleidi.
Sukdavau galvą, rašydavau verslo idėjas, planus, kažką reikejo sugalvoti. Bet tuo pačiu ir čia reikėjo geresnio darbo, kad daugiau pinigų uždirbčiau ir sutaupyčiau.
Nuo eilinio iki darbų vadovo – per 1,5 metų. Užsitarnavau darbdavių pasitikėjimą, karjerą padariau žaibišku greičiu, atlyginimas kyla du kartus per metus. Lietuvoje visi projektai juda į priekį, nes ten turiu angelą sargą – savo tėtį, kuris už mane padeda visus reikiamus parašus ir sutvarko visus reikiamus reikalus. Atrodo, ir čia, ir ten viskas taip gerai, bet mintys apie gyvenimą Lietuvoje neapleido nei akimirkai, nes juk dėl to aš stengiausi.
Adaptacija – to labiausiai bijojau, todėl radau tam išeitį. Visas savo atostogas praleidžiu Lietuvoje, aišku, nepavadinsi to atostogomis, nes irgi darbais užsivertęs. Grįžtu į Lietuvą praktiškai kiekvieną mėnesį, tad šiandien svetur jaučiuosi kaip namie, o tėvynėje – kaip komandiruotėje. Jei dar kartą mane Lietuva „išspjaus“, niekada negrįšiu.
Šiais metais man 30 metų – turiu karjerą Jungtinėje Karalystėje, turiu stiprų pamatą Lietuvoje. Bilietas – į vieną pusę, pusė daiktų jau ten, išeinu iš darbo ir grįžtu į Lietuvą, nes taip buvau nusprendęs.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Prašome Jūsų – pasidalinkite patirtimi, patarimais ir požiūriu.
Tai galite padaryti čia: