Tikrai yra keliolika įstaigų, kurias būtina uždaryti arba performuoti į terapines ir slaugos ligonines, pertvarkant ne tik pastatus, bet ir personalą. Sveikatos apsaugos ministerija turėtų paviešinti šitą garbės nedarantį sąrašą. Bet kur gi rasti drąsos prieš savivaldos rinkimus...
Visos kitos ligoninės šmeižiamos be reikalo. Kelis kartus minėtas mirčių nuo infarkto statistinis vertinimas buvo melagingai interpretuotas su aiškiu tikslu. Juokinga skaityti apie 100 procentų mirusiųjų, kai ligoninėje apskritai per metus gydyti 5-7 infarktai! O kur dingo kiti, gerbiamieji statistiniai melagiai? Negali tiek infarktų būti per metus, jie skaičiuojami šimtais, ar bent netoli to. Vadinasi, kiti sergantieji buvo laiku išgabenti į intervencinius centrus ir ten pagydyti. Labiau reikėtų susirūpinti tomis rajono ligoninėmis, kuriose buvo gydoma 50-70 ištiktų infarkto. Tokios ligoninės nevykdo klasterių planų, būtent tai ir yra kokybės nebuvimas.
Visa tai nereiškia, kad visas neblogai dirbančias ligonines reikia palikti tokias, kokios jos yra. Ligoninių yra tiesiog per daug. Medikai teigia, kad reforma, mažinant ligoninių skaičių ar keičiant jų profilį, būtina. Tačiau Vyriausybė ir ministerija atsitraukia, nors Prezidentės veto pasibaigė.
Klausimas: kas trukdo reformai? Prezidentė? Konservatoriai? Medikai? Pacientai?
Ne, trukdo ne jie. Trukdo artėjantys savivaldos rinkimai. Kokie gi bus rezultatai, jei gąsdinančios reformos prasidės prieš pat rinkimus? Todėl iki rinkimų palauks protingieji valdantieji kurmiai.
O reforma reikalinga kuo greičiau. Visgi atsižvelgiant į šalies ypatumus, o ne į politines protekcijas visiškai teisingai teigiama, kad nederėtų rajono ligoninėse atlikti sudėtingų operacijų. Kita vertus, kiekvieno plaučių uždegimo į centrus tikrai niekas neveš, o ir netilptų jie ten. Visuomenė sparčiai sensta. Todėl ligoninėse būtina palikti vidaus ligų, geriatrijos ir slaugos skyrius.
Rajonų gyventojai be specializuotos pagalbos neliktų, jei būtų sudarytos finansinės sąlygos didesnių centrų specialistams atvykti konsultuoti į rajonų ambulatorijas. Šie patys atrinktų ligonius, kuriems reikia sudėtingo ištyrimo ir gydymo centruose. Dalinai išsispręstų eilių problema, o gyventojams būtų patogiau ir saugiau.
Kita problema yra medikų darbo kokybė. Vidutinio amžiaus gydytojų žinių tobulinimu nesirūpinama visiškai. Dėl ypatingai blogo darbo organizavimo medikų krūviai yra milžiniški, neprotinga norėti, kad jie dar naktimis mokytųsi. Taip ir dirba žmonės 10-40 metų be rimto žinių atnaujinimo, nes valstybė jiems skiria vos 30 eurų per metus pasitobulinimui (!!!).
Taigi, kyla klausimas, kas pigiau: investuoti lėšas į perteklinį jaunų specialistų - būsimų emigrantų kepimą, ar patobulinti jau turinčių patirtį vidutinio amžiaus gydytojų žinias arba pakeisti jų specialybės profilį pagal šalies poreikį? Kiekvienai šeimininkei buitinė aritmetika būtų aiški, bet ne SAM ar Vyriausybei. Politikams labai būtų nepatogu klibinti universitetų programas, galimai ir nesaugu. Rinkimai artėja ir susitarimai galioja, pasak Aušros Maldeikienės, kuri kapstosi kažkur netoli esmės.
Užtenka jau to pilstymo iš tuščio į kiaurą. Imkitės darbo, išrinktieji, vietoj rietenų tarpusavyje. Kompetetingai organizuojant reformą, su tais pačiais pinigais turbūt galima labai neblogai optimizuoti šalies medicinines įstaigas ir pagerinti sveikatos apsaugos kokybę. To ir laukiam iš skambiai pasivadinusios profesionalais vyriausybės.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Atsidūrėte panašioje situacijoje? Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.