Nors jauniausioji karta gyvena panirusi į XXI amžių, lietuviškos leidyklos ir knygynai vis dar siūlo įsigyti, pavyzdžiui, Brežnevo epochos visuomenei kurtas vaikiškas knygas. Dalis nebeaktualių, XIX a. pastoralines scenas vaizduojančių knygelių galėtų atitikti tik giliai agrarinės visuomenės vaikų poreikius, tuo tarpu šiandienos miesto kartai, skaitmeninės (arba bent jau technologinės) eros vaikams aktualių pirmųjų knygų lietuvių kalba pasiūla yra itin menka.
Logiškai mąstant atrodytų, jog ant kalbėjimo ribos atsidūrusių vaikų paveikslėlių knygos turėtų būti pripildytos jiems lengvai atpažįstamais aplinkos objektais bei įvykiais, nes žvalgydami puslapius jie ieško analogijų su savo tikrovės patirtimis, o patirdami atpažinimo malonumą, efektyviai įsisąmonina informaciją.
Žinoma, smagu, kad kai kuriose knygelėse jau galima pamatyti ne tik įvairias transporto rūšis, bet ir kineskopinius televizorius, 10-ojo dešimtmečio stalinius kompiuterius ir pirmuosius, už batą didesnius mobiliuosius telefonus. Vis dėlto, gana daug paveikslėlių knygų yra perpildytos kaimo reikmenimis, fermos augintiniais ir miško žvėrimis, nors didžioji dalis jauniausios Lietuvos kartos yra „miesto vaikai“, kuriai ir mamutai, ir karvės, ir kauptukai yra lygiai taip pat neatpažįstami bei neaktualūs.
Elementariausiu pavyzdžiu galėtų tapti ne sykį pakartotinai leista 1958 m. Kazio Jakubėno tekstų bei Taidos Balčiūnienės iliustracijų knyga „Abėcėlė“, kurią ir 2013 m. dar sykį išleido „Alma littera“. Ėdžios, ožys, gaidys, jautis, vežimas, yla – ar šiuolaikiniams vaikams šie knygoje pateikiami objektai turi kokią nors reikšmę?
Be abejo, neteigiu, kad tokio pastoralinio žanro paveikslėlių knygų iš viso neturėtų likti, tačiau Lietuvos leidykloms reiktų staigiai atsitokėti, iš agrarinės „analoginės“ epochos peršokti į skaitmeninę miesto kasdienybę ir panaikinti dabartinę vaiko aplinką atitinkančių knygų stoką.
Kita vertus, minėta „Abėcėlė“ nuolat tiražuojama todėl, kad vis dar egzistuoja šios knygos paklausa. Įvairiuose forumuose diskutuojanti dalis mamų ją vertina kaip „visų laikų geriausią“ šio žanro etaloną, nes su nostalgija prisimena daug kartų ją varčiusios vaikystėje (būtent į tai apeliuojama ir viename iš knygos aprašų: „jaukios, visiems tėveliams puikiai žinomos iliustracijos“).
Tačiau kam yra perkama paveikslėlių knyga: vaikams ar tėvams? Tad ar ne metas XXI amžiaus jauniausiajai kartai pasiūlyti žymiai didesnę ir aktualesnę pirmųjų knygų įvairovę ir į nykstančią istorinę nišą stumti produkciją, susijusią su „tikra“ sovietine vaikyste su kiškiais?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!