Neverta kartoti, kad mes neretai pamirštame savo šaknis, nežinome savo istorijos, nebranginame savo laisvės. Tad šią, ypatingai svarbią mūsų valstybei dieną, kyla klausimas – kuo ši data svarbi man, jaunam nepriklausomos Lietuvos piliečiui?
1990 metais, kovo 11-ąją Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba pasirašė nepriklausomos Lietuvos istorijai svarbiausią dokumentą – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo aktą, pažymėjusį nepriklausomos valstybės pradžią, naujos istorijos tašką, naują kelią – laisvę. Tai svarbi data mažutei valstybei ir didžiulis laimėjimas šalies istorijoje.
Laisvė – ne savaime egzistuojanti vertybė, tai ne amžina dovana. Už ją reikėjo ir reikės nuolat kovoti. Poetas Justinas Marcinkevičius yra pasakęs: „Laisvė – neišsemiama“. Mes, jaunoji karta, nedalyvavusi svarbiausiuose šalies įvykiuose, galime pasisemti tos iškovotos laisvės idėjų iš savo senelių prisiminimų, įvairių šaltinių, istorijos vadovėlių ir save vadinti nepriklausomos Lietuvos piliečiais. Deja, to neužtenka. Laisvei išlaikyti būtinos visų mūsų pastangos, ją reikia kurti, puoselėti ir saugoti.
Ne vienam lietuviui būdinga yda - pesimistiškumas, nevertinimas to, ką turi. Gyvendami laisvoje valstybėje dažnai net nesusimąstome, kokia tai vertybė. Laisvė mus išlepino. Lankydami svetimas šalis, pažindami naujas kultūras, matydami kitokį gyvenimą, nusigręžiame nuo savo gimtinės ir skubame pažinti kitokį pasaulį. Mes nepuoselėjame savo laisvės ateities kartoms ir vis sparčiau slopiname patriotiškumo ugnelę širdyse, nesigilindami į savo istoriją, ieškodami laimės svetur ir pamiršdami, jog laisvė tėra galimybė tobulėti ir gyventi nevaržomiems, kuria mes turime pasinaudoti. Žinoma, ne viskas Lietuvoje gražu, bet juk Lietuva - tai mes patys. Kas gi daugiau nei patys valstybės piliečiai turi būti atsakingi už savo šalį ir ją kurti tokią, apie kokią svajoja. Mes turime gerbti savo protėvius, kurie troško laisvės būti savimi, turime būti jiems dėkingi už nepriklausomybę ir privalome patys ugdyti patriotines vertybes savo visuomenėje.
Tautos istorija, kaip ir pati kovo vienuoliktoji privalo išlikti lietuvio atmintyje kaip brangi šventė. Tai turėtų būti svarbus įvykis kiekvienam Lietuvos valstybės gyventojui. Gyventojui, kuris didžiuotųsi būdamas lietuvis. Kovo 11-oji, tai viena iš progų, kai kiekvienam mūsų vertėtų susimąstyti, kaip galima nemylėti savo gimtinės? Šalies, kurioje tu užaugai, kurioje kalbama tavo gimtąja kalba, kurioje yra tavo tėvai, draugai, vaikystė. Kaip galima išsižadėti savo laimės čia, kur tavo šaknys, kur tu visad mylimas ir laukiamas? Taip, daugelis drovisi besąlygiško patriotiškumo.
Tačiau šią svarbią dieną mūsų valstybei linkiu, kad bent gilioje širdies kertelėje visi susimąstytumėme, ko verta mūsų nepriklausomybė ir nesidrovėtumėme ištarti: taip, aš esu lietuvis, aš noriu čia gyventi, kalbėti, skaityti, rašyti lietuviškai, noriu kurti savo šalies ateitį ir savo laimę čia, jau dvidešimt dvejus metus nepriklausomoje Lietuvoje.
Lietuvos mokinių parlamentas prisidėjo prie kovo 11- tosios paminėjimo: kultūros komitetas organizavo akciją, kurios metu surinko 230 nuotraukų iš įvairių Lietuvos mokyklų. Kiekvienoje nuotraukoje dominavo viena trispalvės spalvų. Iš jų visų padaryta viena didelė nuotrauka - vėliava.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!