Kažkodėl vis galvojame, kad pasisemti naujų įspūdžių ir pasigrožėti nuostabiais vaizdais galime tik iškeliavus svetur – į tolimas, egzotiškas šalis. Aš taip pat sergu kelionių liga – vos spėjusi išsikrauti lagaminą, tuoj pat žvalgausi, kur čia ir vėl nulėkus, nors ir labai trumpam.
© DELFI skaitytojo nuotr.

Tačiau pastebėjau, kad grįžtant į Lietuvą visuomet apima nepaaiškinamas jausmas – tam tikras miksas iš džiaugsmo, palaimos, meilės, susižavėjimo, apstulbimo, ramybės. Tas jausmas ypač ryškus leidžiantis lėktuvui, kai per mažą iliuminatorių iš aukštai žvilgsniu gali aprėpti kone pusę mūsų nedidelės (tačiau tokios nepakartojamos ir nuostabios) Lietuvos. O jei dar ankstyvą pavasarį arba spalvingą rudenį parskrendi iš saulės nusvilintų ir sausros nukamuotų šiltųjų kraštų, nuo gimtosios žemės žalumos ir spalvų atsigauna ne tik širdis, bet ir siela.

O mūsų Lietuva gražėja ne dienomis, bet valandomis. Kokiu keliu bepatrauktum, visada rasi, kur stabtelėti, kur paganyti akį, sužinoti šį bei tą naujo ar įdomaus, galų gale – nelaužant liežuvio gimtąja kalba pabendrauti su žmonėmis. Todėl tikrai verta pasižvalgyti net ir po atokiausius, regis, Dievo užmirštus kampelius.

Vienas tokių – Plokščių miestelis, įsikūręs Panemunių regioniniame parke, kairiajame Nemuno krante. Jis visiškai nedidelis, todėl sustokime pačiame miestelio centre ir pasivaikščiokime pėsčiomis. Ir nebūtinas joks lankytinų vietų lankstinukas: visur randame nuorodas, aprašymus, rodykles bei sutinkame šiltus žmones. O pamatę, kad esame ne vietiniai, net paaugliai pasiteirauja, gal ko nors ieškome ir nerandame, gal reikia pagalbos.

Na ką gi, pradėkime nuo vienintelės Lietuvoje upės-gatvės. Tai – nedidukas Vaiguvos upeliukas, čia pat įtekantis į Nemuną. O abipus jo išsibarsčiusios sodybos, kurias gyventojai gali pasiekti tik važiuodami upės dugnu. Pavasarį ir rudenį ar po liūties, deja, automobilius tenka palikti ir kulniuoti pėsčiomis. Tačiau tai ne bėda, nes palei upę-gatvę vinguriuoja dailus didžiulių eglių globiamas takelis, todėl net ir karščiausią vasaros dieną čia – tikra atgaiva. Be to, pailsėti galima prisėdus ant dailių medinių suoliukų. Vaizdas išties nuostabus, todėl pasiraitojame kelnes ir brendame šio unikalaus upelio (o gal gatvės?) dugnu, baidydami ramiai sau besipliuškenančias gyventojų antis, žolytėje besikrapštinėjančias vištas, kalbindami už tvoros savo uodegas išdidžiai demonstruojančius pasipūtėlius povus, glostydami veršelius ir mekenančias „ekologines žoliapjoves“ – avis. Vaikučiams iš miesto tai – tikra atrakcija: su spalvomis, garsais, įspūdžiais ir kvapais. Jei nepatingėtume pėdinti toliau, pasiektume Plokščių piliakalnį, bet šio plano atsisakome, neturime daug laiko, be to, tikimės, kad neaplankytos vietos sugundys mus dar kartą čia sugrįžti.

Lietuvos miestelis, kuriame rasite išskirtinę vietą vestuvėms
© DELFI skaitytojo nuotr.

Pasigrožėję Vaiguvos upe-gatve pasukame atgal. O čia – laiptai „į dangų“! Tokie įspūdingi, kad nesusilaikome jais neužkopę į viršų. Skaičiuoju laiptelius, bet jų tiek daug, kad skaičių tuojau pat pametu. Be to, ir lipu atbulomis, kadangi su kiekvienu laipteliu atsiveria vis nuostabesni vaizdai. Iš pradžių – spalvingi sodybų, sutūpusių šalia gatvės, gėlių darželiai, vėliau – stogai ir smulkiais obuoliukais apkibusios obelų viršūnės, preciziškai tvarkingi žmonių daržai ir javų laukai, Nemunas… Už jo, rodos, ranka pasiekiama užnemunė, pilka kelio Kaunas – Jurbarkas juosta, kuria nuolatos zuja automobiliai – kaip gaila, kad tai, kuo grožimės, jie tegali matyti pro automobilio langą ir iš tolo…

Užkopus į kalną atsiveria puikus medinės bažnytėlės vaizdas. Ir lyg specialiai mums suskamba aidintis bažnyčios varpas. Klausomės net sulaikę kvėpavimą, nes garsas, atrodo, paliečia pačią širdį. Ir nenuostabu – juk tai antras pagal senumą Lietuvos varpas (nulietas 1573 m.)!

Šalia bažnyčios, Nemuno šlaite įrengta apžvalgos aikštelė. Ropščiamės į ją ir dar labiau apstulbstame: vaizdai verti ir dailininko teptuko, ir fotografo spragtelėjimo. Norėtųsi čia tiesiog ramiai pasėdėti ir patylėti, pabūti su savimi, išgryninti savo mintis ir jausmus, tačiau kol dar neprasidėjo pamaldos – kad nesudrumstume tikinčiųjų rimties – nekantru nors trumpam kyštelėti nosį į Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnytėlę: ji atrodo tokia jauki, šilta, šviesi. O ir žmonės, kurie renkasi į pamaldas, regis, apgaubti šviesos ir gerumo.

Apsižvalgę bažnyčioje, pasigrožime jos šventoriumi, išpuoštu medinėmis skulptūromis ir gėlėmis, ir pajudame link Šventaduobės. Geras galas pėsčiomis nė kiek neprailgsta, nes žvalgomės į tvarkingas sodybas, gatvelę apglėbusius gėlynus, stabtelime ties kapinaitėmis, kurias saugo mediniai šventieji, ties mažu tvenkinuku, kuriame lyg baltos valtelės sūpuojasi lelijos, o jų trapų grožį saugo parimęs Rūpintojėlis ir prabėgusių amžių istoriją sugėręs Nepriklausomybės ąžuolas. Kiek toliau, pievelėje, greta šulinio – dar viena medinė skulptūra. Sužinome, kad šioje vietoje stovėjo po Pirmojo pasaulinio karo pastatyta pradinė mokykla – 1988 m. ji buvo iškelta į Rumšiškių liaudies buities muziejų.

Dar gerą galiuką paeiname gatvele, bet netrukus ji užlūžta į šoną, ir link Šventaduobės mums tenka žingsniuoti akmenėliais įrėmintu takeliu: abipus jo aptinkame medines skulptūras, kurios byloja gražią legendą ir lydi mus link pamiškėje baltuojančio kryžiaus. Ties juo – akmeniniai laipteliai į „prarają“... Leidžiantis žemyn kyla vis didesnis smalsumas, ką toje gelmėje išvysime, ir apima nepaaiškinamas jausmas, kad esame stebimi neregimos akies, bet drauge ir glostomi bei saugomi dieviškos rankos. Laiptukai vingiuoja, ir lipdama žemyn pagalvoju, kad šįkart grįždama juos būtinai suskaičiuosiu.

To, ką išvystame nusileidę, tikrai nesitikėjome! Čia tikrų tikriausias Lurdas! Ir toli gražu ne vieni juo žavimės: gėlyną tvarko balta skarele apsigobusi senolė, o atokiau ant suolelio sėdi susikaupusi, už rankų susikibusi porelė… Gėlynų šeimininkė papasakoja šios įstabios šventos vietos atsiradimo istoriją (čia jos neatkartosiu, idant patys susigundytumėte aplankyti Plokščius ir pabendrauti su Šventaduobės gėlynų fėja) ir didžiuodamasi sako, kad ne viena jaunavedžių pora ne bažnyčioje, o būtent čia sumainė aukso žiedus; o ir ne vienas kūdikis buvo pakrikštytas. Akimirką pasigailiu, kad man jau per vėlu padaryti ir viena, ir kita. Tačiau į atlaidus, kurie vyksta kasmet pirmąjį rugpjūčio sekmadienį, būtų galima ir atvykti – moterėlė tikina, kad ankstyvosios mišios Šventaduobėje būna išties įsimintinos ir nepakartojamos.

Lietuvos miestelis, kuriame rasite išskirtinę vietą vestuvėms
© DELFI skaitytojo nuotr.

Kai fotografuojame beveik miniatiūrinį šulinėlį, moterėlė padrąsina mus atsigerti jo vandens, nes jis, esą, šventas ir daro stebuklus... Godžiai geriame, o gerdama aš dar ir nepasikuklinu prašyti Dievo, kad kartu su šio švento vandens gurkšneliais suteiktų man to, ko jokiais kitais būdais negalėjau įgyti. Ir tai – ne materialus troškimas, todėl net neabejoju, kad jis išsipildys.

Kopdama atgal suskaičiuoju 99 laiptelius ir klesteliu pailsėti ant čia pat tokiems neištvermingiems kalnų laipiotojams pastatyto suolelio. Ir užfiksuoju Plokščių „trynukus“ – vėjo sūpuojamą riešutų kekę. Čia, Plokščiuose, pastebiu ir džiaugiuosi net didžiausiais mažmožiais. Bet argi ne taip ir turėtume gyventi, užuot siekdami daugybės didelių, neaprėpiamų dalykų bei nuolat nusivildami, kai jie mums nebūna duoti?

Palikę Šventaduobę per miestelį pėdiname kita gatvele – ta, kuri taip staiga ties kryžiumi užlūžo į šoną, kai pasukome skulptūrų taku link baltojo kryželio. O čia ir vėl be galo tvarkingos sodybos, išpuoselėtos ir išpuoštos bendros erdvės. Kalbindami žmones sužinome, kad visas skulptūras išdrožė gabuolis vietos liaudies meistras Zigmas Sederevičius. Ir paaiškėja, kad dar tik mažą dalį vertų aplankyti vietų, išpuoštų šio menininko skulptūromis, spėjome pamatyti, todėl neįkišame į kuprinę fotoaparato – jo dar daugybę kartų prireiks. Ir iš tiesų, netrukus fotografuojame laikrodį, Plokščių ribą žymintį ženklą su miestelio herbu, prie mokyklos (dabar čia daugiafunkcniis centras) stovintį iš dviejų girnapusių sukomponuotą paminklą Vincui Kudirkai.

Pasirodo, V. Kudirka čia vasarodavo, ir kas žino, gal sėdėdamas būtent ant šių girnapusių, anuomet gulėjusių po atviru dangumi, jis ir sukūrė Tautišką giesmę, nūnai tapusią mūsų valstybės himnu. Tiesa, ir patys Plokščiai tuo metu buvo tapę kone Europos kultūros bei baltistikos centru, kuriame lankėsi Jonas Jablonskis, Jonas Basanavičius, Povilas Višinskis, prancūzų profesorius lingvistas Janas Boduenas de Kurtene, suomių kalbininkas Josepis Julius Mikola ir jo žmona, rašytoja Maila Talvio, be galo pamilusi šį mažą miestelį ir jo žmones bei parašiusi puikių romaną apie Vincą Kudirką („Dvi meilės“). Tačiau nesileiskime į detales – jei ką nors domina istorijos vingrybės, visada galima apsilankyti mokykloje veikiančiame muziejuje. Čia gausu informacijos bei eksponatų, liudijančių apie žmonių darbštumą, meilę Tėvynei bei skausmingus tautos gyvenimo tarpsnius.

Bene vaizdžiausiai apie juos byloja sovietmečiu nenugriautas paminklas 1918 m. Lietuvos savanoriams, Lietuvos laisvės kovas įamžinančios atminimo lentos, itin kruopščiai sutvarkyti bei monumentais tapę politinių kalinių kalinimo ir kankinimo rūsiai – dabar jų sienos saugo ne tik skaudžią atmintį, bet ir pagarbiai skelbia visų iš Plokščių valsčiaus ištremtų žmonių pavardes. Vaikščiojant Kančių keliais galima stabtelėti ir parymoti ties daugybe akmenų, kuriuose iškalti vis kiti tolimosios šiaurės vietovių pavadinimai – šitaip įamžintos vietos, kur gyvuliniais vagonais buvo išvežti ir likimo valiai palikti patys darbščiausi, patys šviesiausi vietiniai žmonės.

Tačiau po susimąstymo smagu ir vėl nerti į džiugią nuotaiką ir spalvas – juk Plokščiuose net apleistas, negyvenamas namelis ne griūva, o paverčiamas akį traukiančiu objektu. Gal ir nenorėčiau tokiame name apsigyventi, tačiau nuotraukų būtinai padarau. O čia dar sutinkame ir miestelio berniukus, skubančius į mokyklą. Tačiau nepagalvokite, kad jie gavę pataisų (mūsų laikais toks siaubas – papildomi vasaros darbai – ištikdavo dvejetukininkus). Linksmai nusiteikę berniukai net pasišokinėdami bėga pakviesti mokytojos – į renginį – ir mielai mums pozuoja.

Na ir pagaliau – metas pasukti link Nemuno. O čia – ir vėl graži staigmena (na ir darbštuolis tas Zigmas!): prie keliuko link Panemunės poilsiavietės iškilusi gražuolė skulptūra – Plokščių simbolis. Ji pastatyta vos prieš savaitę – miestelio gimtadienio proga, ir dar tebekvepia medžiu.

Štai taip pasivaikščiojome po Plokščius. Žinoma, pabraidėme po Nemuną. Prisirinkome kriauklelių – mūsų kelionių dėlionei didžiuliame stiklo butelyje: jos pelnytai priglus prie akmenėlių ir kriauklių, parsivežtų iš Kretos, Andalūzijos, Toskanos ir Normandijos, ir ilgais žiemos vakarais, gurkšnojant netoli Nemuno prisiskintų liepžiedžių arbatą, vėl sugrąžins mus į Plokščius.

Tačiau pamatėme tikrai ne viską. Vienos dienos šiam nuostabiam miesteliui gerokai per maža. Tačiau kartu ir per daug, kad būtų galima sutalpinti visus patirtus įspūdžius ir pamatytus vaizdus. Ko gero, ir kiti tą dieną sutikti bei matyti pėsti bei važiuoti Plokščiuose apsilankę turistai galvoja tą patį – tai byloja jų neskubūs žingsniai ir šiltos šypsenos. Netikite? Apsilankykite patys.

Rašinys dalyvavo konkurse „Mane pakerėjusi Lietuvos vieta“!

Norite papasakoti apie vietą, kuri sužavėjo jus? Siųskit nuotraukas, papasakokit ir parodykit, ką vasara Lietuvoje reiktų aplankyti kiekvienam smalsiam, nuotykių ištroškusiam žmogui! tai galite padaryti el.paštu pilieciai@delfi.lt.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lietuvos šaulys: ginklas yra tik įrankis – toks pat kaip benzininis pjūklas ar golfo lazda (3)

Perskaičius straipsnį ir pasižiūrėjus p. A. Tapino laidą kilo svetimos gėdos jausmas. Labai...

Susirūpinę šauktinių tėveliai: kodėl mūsų vaikų neišleidžia namo savaitgaliais? (282)

Nuo spalio 9 dienos į Karaliaus Mindaugo Husarų batalioną, kuris yra Panevėžyje, atvyko atlikti...

Pasidalino įspūdžiais apie Iraną – tokios neapykantos valdžiai daugiau niekur nepastebėjo (38)

Pasakojimą pradėsiu greičiausiai nuo Irano žmonių. Jie nuostabūs. Tikrąja to žodžio prasme....

Nutraukė Tapino „Laisvės TV“ prenumeratą: matyt, laisvę suvokiame skirtingai (268)

Gerb. Andrius Tapinas sekmadienį savo laidoje prakalbo apie ginklus ir kaip blogai, kad Lietuvos...

Kolegų pastabos privertė merginą degti iš gėdos – vėliau gailėjosi savo reakcijos (159)

„Mažos kosmetikos kainos – nusikaltimas prieš moterį“, – skaitau straipsnio antraštę ir...

Top naujienos

Ruoškitės: šildymo sąskaitose laukia staigmena (114)

Nors šildymo sąskaitos dydis labai priklauso nuo suvartojamos šilumos kiekio, sostinė, o ir kiti...

Valstybės tarnautojai įsiuto dėl pareiginės algos dydžio: tai yra nepadoru (161)

Valstybės tarnautojai piktinasi siūlomu jų pareiginės algos baziniu dydžiu, pasak jų, teikti...

Byloje dėl kompozitoriaus Dobrovolskio nužudymo – naujas posūkis: prokuroras prašo nuteisti tik vieną kaltinamųjų (4)

Į prieštaringai vertinamą Vilniaus barą „Vingrių 17“ (buvusį „Psichbarį“), prie kurio...

Atsisako planų įvesti naują elektros mokestį (10)

Ketvirtadienį Energijos skirstymo operatorius („Eso“) išplatino pranešimą, kad siūlyto 1 Eur...

Į Lietuvą ateina naujas prekybos tinklas (42)

Mažmeninės prekybos tinklas „ Pepco “, valdantis daugiau kaip 1200 parduotuvių keliose Vidurio...

Mįslinga povandeninio laivo istorija: skelbiama apie rastą objektą (1)

Skelbiama, kad JAV lėktuvas vietoje, iš kur paskutinį signalą pasiuntė Argentinos povandeninis...

Bažnyčia šiaušiasi prieš Šimašiaus sumanymą (310)

Sparčiai augančiame Vilniaus Pilaitės rajone ėmė trūkti ne tik darželių, bet ir mokyklų....

Įspėja dėl padėties Luhanske: visos jėgos struktūros pasiruošusios galimam puolimui  gali baigtis taikių gyventojų aukomis (133)

Ekspertų teigimu, prorusiškų separatistų lyderių konfliktas gali baigtis taikių gyventojų...

Tokių unikalių vaistų kaip šis gamtoje ne tiek ir daug: įsitikinsite per 10 dienų (32)

Šių dienų aktualija nelabai maloni – visi be galo bijo su vidur iuoti. Mat iš visur bėdoja, kad...

Naujos Adomaičio rinktinės stiprybė – kartu klubuose žaidžiantys trejetai (10)

Lietuvos krepšinio rinktinė ketvirtadienio popietę iš Palangos išskrenda į Prištiną, kur...