aA
Ruduo, mano mama išraudusi renka nuostabius prinokusius obuolius. Rudeninė dulksna, vaikiškas lenkiškas klegesys, nušiurę stogai, tėvukas ruošia trobelę žiemai, mano vaikai atbėga ir šaukia laužyta lenkų-lietuvių tarme „babcė, žiūrėk, kokia japka prinokusi“...
Lietuviškos - Lenkiškos gatvių pavadinimų lentelės
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Sėdžiu ant viršutinės obels šakos kaip prieš 20 metų, žiūriu į skrendantį sportinį lėktuvą. Mano vyras juokauja, kad tai žvalgybinis, atskrido iš Baltarusijos. Bijome karo, nesakome garsiai, bet jaučiame, kad tai tvyro ore.

Šis mažas kaimas Lietuvos pakraštyje tarsi pontoninis tiltas tarp dviejų pasaulių, o mes pavojingai bandome jo stiprumą ir visiškai netikime jo funkcionalumu.

Didelius prinokusius obuolius laikau su viltimi, kad jie nebus mano vieninteliu maistu šią žiemą. Kiekvienas mano žingsnis šiandien yra su mintimi apie galimą karą. Bandau įkvėpti rudeninių gėlių aromato, užfiksuoti mintyse puikius vaizdus, mamos, kalbančios juokingą lenkų kalba, žodžius ir viską, kas man primena gimtąjį kaimą.

Su mama kalbame nedaug, aš jos manymu esu susvetimėjusi ir nepritapusi prie šių pilkų stogų, krūvų chaotiškai sudėtų malkų, obuoliais kvepiančių pirkių ir lenkiškai besišnekučiuojančių savo bendraamžių. Mes abi suprantame, kad gyvename skirtingose realybėse. Ji turi savo tiesą, o aš savo. Netrukdau jai gyventi savo pasaulyje, nes senokai sutarėme be žodžių, kad savo buvimu užribyje ji nepadarys tokio žingsnio, kad išnykčiau iš jos gyvenimo amžiams. Tai trapi ir nematoma linija, siūlas, kuris mus dar jungia.

Kai einu pro šalį nešina kibirais „lenkiškai japkų“, esu gyvas priekaištas tiems, kas mano, kad prabilti kita kalba ir paimti už rankos tą kitonišką žmogų tolygu peržengti Rubikoną. Peržengiau kažkada seniai, kai suvalgiau kabinoje už mane pažymėtą rinkimų lapą ir atrodo, kad nuo tada atsidūriau kitoje pusėje.

Daug kartų išvažiavau iš to stereotipų tankumyno sakydama, kad išvažiuoju amžiams ir tiek pat kartų sugrįžau, nes nėra lengva išeiti ir palikti tai, kas yra tavo dalimi. Sugrįžti ir pasilikti nenoriu, nepritapsiu niekada kaip ir nepritapau vaikystėje, bet godžiai klausausi kalbos, kurią mama sugirdė su pienu, o močiutė sudainavo su lopšinėmis ir sumeldė su maldomis... Stoviu nosimi prisispaudusi prie stiklo.

Kas jie tokie, Lietuvos lenkai?

Kiek užsidarę, paslaptingai besišypsantys, jums dažniausiai mandagūs, bet sunkiai įsileidžiantys į širdį ir į gyvenimą. Dažnas iš jų kalbėdamas su jumis išrausta, kai pastebi jo akcentą, o apie save dažnai nepasakoja. Užėjęs į jo namus, glebėsčiavimų nesulauksi, bet būsi pasodintas prie stalo ir pavaišintas, pakėles akis ant sienos pamatysi kryžių arba šventą paveikslą.

Jeigu atvyksi su šeima, mūsų moterys būtinai su šypsena nuoširdžiai paniurkys tavo vaikus, netgi jeigu atėjai ne visai su taika. Prie tavęs nekalbės apie laisvę ir nepriklausomybę, aplenks ir Ukrainos karą, nes daug jų šiandien turi savo „tiesą“, nuo kurios nesugebėjome jų apsaugoti. Gal pasiseks praklabinti prie stikliuko, papasakos tau apie šios numestos likimo valiai tautos vienatvę, apie likimą tų, kas šiandien nėra reikalingas nei vienai šaliai, apie emigravusius į mokslus ir nesiruošiančius sugrįžti vaikus, apie ateitį, kai iš tikro ateities nėra.

Pamatysi liūdnas ir nusivylusias akis, išdraskytą vienišą sielą ir grubias nuo prasto darbo rankas. Jeigu išdrįsi ir paimsi jo ranką, jis susigraudins viduje, nes dažnas vietinis lenkas jautrus ir pažeidžiamas, nepaisant akmeninės veido išraiškos, bet ranką patrauks.

Lenkiškumas ar „vilniukiškumas“?

Taip, tai savita kalba. Gyvavusi šimtmečius, maitinama kitomis kalbomis, tarmėmis. Ji panaši į motininę kalbą, bet tuo pačiu yra visai kitokia. Ja kalbantis suaugęs žmogus lenkui atrodys komiškai, nors tas iš „Koronos“ to ir neparodys. Nes „Koronoje“ priimta gerbti „kresowiakus“.

Didelė dalis tokių kaip aš kalbės švariai, bet įgūdęs „koroniarzas“ mus vis tiek pagaus iš dainingo akcento. Mitas yra tai, kad nemokame motininės kalbos, mokame tikrai gerai, bet klausimas, kiek dažnai vartojame? Kasdien kalbame savo įprasta tarme kaip jus kalbate sava, nesigėdijame jos lygiai taip pat kaip žemaičiai nesigėdija savos. Tai natūralu ir labai gražu.

Kiek pritilome pastaruoju metu. Nenustebkite, mums kiek nejauku. Tie, kas nusprendė mus atstovauti garsiai reiškia nepasitenkinimą, kovoja ir buria mus kariauti. Dažnas mus priskiria prie „koloradų“, nors didelė dalis iš mūsų nepamiršo Katynės ir širdyje vis dar gedi. Daug tokių kaip aš prisimena, kas yra sovietinis kerzinis batas, kuris sugeba sutrypti ir suniekinti ne tik kūną, bet ir sielą.

Ar mes kovotojai ir galimi separatistai? Tikrai ne, nebuvome ir nebūsime, dauguma iš mūsų nori santarvės ir ramybės, o pasakyti apie tai negali ar nesugeba. Daugelis iš mūsų einame paskui minią ir tyliai stovime įbedę akis į gimtąją žemę, kai drąsesni ir turintys ne visada mums žinomų tikslų reikalauja. Tie, kas neina rėkti, lieka neutraliuose vandenyse ir plūduriuoja nežinioje ir tampa marginalais. Tokių nenori niekas, nes bjaurus ančiukas gulbių tarpe yra svetimkūnis, o tarp ančių jis nebesavas. Ką su juo daryti? Paimti, priglausti ir laikyti pas save yra tas pats, kas užrūstinti kitus, jis visada liks kiek kitokiu, ir bus sunku su juo, nes jis kiek kitokio kalibro.

Ar jie bus tie, kas viską sugriaus?

Vargu. Tai žmonės, kuriems didžiausia vertybė yra jų žemė, namai, šeima. Jie nekariaus ir nenuvers valdžios, jie nepakeis tavo santvarkos ir jie neužaugins priešo, jie nesugriaus tradicijų, kalbos , kultūros, bet jie palaikys tuos, kad atėjo pas juos ir paėmė į savo rankas vadeles. Jie pritaps prie tų, kas įsikirs į jų vertybes ir žaisdamas sąvokomis juos užvaldys. Jie eis jam iš paskos ir bus sunku juos įtikinti, kad turi pasukti kitu keliu.

Jeigu tu būsi pirmas ir suvoksi, kas jiems svarbu, bei leisi jiems tai išsaugoti, jie toliau laikysis išvien, nors tavęs iš karto gal ir neįsileis. Stebės metus, du, dalinsis su tavim užaugintais agurkais ir sveikinsis per tvorą. Prižiūrės tavo namus ir paveš tavo vaikus už dyką į mokyklą. Tave nustebins jų patriarchalinė nuotaika namuose, kokie susikaustę vaikai, pamaldumas ir nesuvokiamas perdėtas sutelktumas, kai miršta kažkas iš giminės.

Kartais tau rėš ausį juokingi nepiktybiniai keiksmažodžiai ir karštakošiškumas, bet glostys sielą sentimentalumas, nuoširdumas, ryžtas ir šiluma, artumas tada, kai jie pagaliau įsileis tave į širdį.

Kada tave įsileis?

Negreitai, po metų, dviejų, kai pagaliau suvoksi ir be žodžiu patvirtinsi žvilgsniu, kad supratai, kas jie yra. Kai suvoksi, kad niekas jų nepakeis ir kai nustosi stengtis juos pakeisti. Kai suprasi, kad jų kalba, jų gyvenimo būdas, jų santvarka ir mažas pasaulėlis yra tik jų, o atimti jo nevalia, o ir juos o priimsi bei sugebėsi pamilti tokius, kokie jie yra. Gal pabandyk ? Verta. Patikėk.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Atviras laiškas: ar tik alkoholis skandina lietuvius? (52)

Norėčiau kreiptis į Lietuvos politikus, žinomus žmones ir Lietuvos tautą . Beje, žinute taip...

Į Lietuvą grįžo gyventi po šešerių metų: didžiausias mitas, kad čia mažos algos palygino išlaidas Didžiojoje Britanijoje ir Lietuvoje (189)

Artėjant Brexitui ne vienam Didžiojoje Britanijoje (DB) gyvenančiam lietuviui tikriausiai kyla...

Sostinės svečią prekybos centre sunervino du lietuvių įpročiai (141)

Kadangi esu gimęs Vilniuje, bet tingiausius ir sočiausius gyvenimo metus leidžiu provincijoje,...

Išvažiavo gyventi į užsienį ir pamatė Lietuvą kitomis akimis (120)

Jau porą metų gyvenu ne Lietuvoje, bet nuolat grįžtu, domiuosi, kas vyksta šalyje, domiuosi...

Meilė iš pirmo žvilgsnio: atsiliepk, gražuole, raudona suknele (109)

Idėja apie romantiškai susiklostančią meilę iš pirmo žvilgsnio bent kartą gyvenime, matyt, yra...

Top naujienos

Rusijos grėsmių akivaizdoje – svarbus iššūkis Lietuvai: ekspertai įvardijo, koks žingsnis būtų pražūtingas (64)

Kas turi dar įvykti, kad lietuviai nebesiilgėtų Sovietų Sąjungos? Kuri šalis mums atrodo pati...

Įtampa Vilniaus daugiabutyje: kaimynui pradėjus remontą – pradėjo griūti visas namas (54)

Nenori susipykti su kaimynu, nepradėk remonto, – sako žmonės. Vieno Vilniaus daugiabučio...

Kelionės tikslas – Jordanija: turistų neišlepinti vietiniai atostogas paverčia tobulomis (1)

Prieš pradėdamas norėčiau įspėti – jei Jūs esate poilsį paplūdimyje mėgstantis turistas,...

Vytautas Landsbergis: Lietuva neteko labai svarbaus žmogaus, savo gyvasties, balso ir liudijimo (235)

„ Lietuva neteko labai svarbaus žmogaus, savo gyvasties, balso ir liudijimo“, – taip apie Jono...

Kuzminskas – apie mūšio su „Žalgiriu“ svarbą, norą pasirodyti ir Kurtinaitį Eurolygoje specialiai Krepšinis.lt iš Milano (1)

Milano „Olimpia Armani“ ekipos puolėjas Mindaugas Kuzminskas Eurolygos rungtynių su Kauno...

Valdo Adamkaus prisiminimai apie Joną Meką: jis buvo realistas su meniška gyslele (17)

„Paprastas žmogus, realistas, jaučiantis gyvenimo pulsą, bet savyje turėjęs meniškąją...

Gydytoja Lina arabų šalyje užsiima vienu pavojingiausių darbų: bet kuriuo metu geras gyvenimas gali pasibaigti (112)

Lina Skutaitė-Chaudhary gali save drąsiai vadinti gydytoja ekstremale. Ši akušerė-ginekologė...

Mirė Jonas Mekas papildyta (112)

Trečiadienį mirė žinomas lietuvių kilmės menininkas Jonas Mekas .

Naujame „Eurovizijos“ atrankų filmavime – netikėti dalyvių prisistatymai ir naujų favoritų paieška pildoma (9)

Trečiadienio vakarą LRT Didžiojoje studijoje prasidėjo jau ketvirtasis „Eurovizijos“...