Svarbiausia, kad turime datą, kai galime prisiminti vieną svarbiausių įvykių savo valstybės istorijoje ir įsisąmoninti, kad esame gyventojai, atstovai ir šeimininkai tokios valstybės, kurios istorija prasidėjo ne XX ar XIX a., o žymiai seniau! Svarbu, jog tai žinodami taip pat turime suprasti, kad esame atsakingi už savo šalies dabartį ir ateitį, nes mūsų protėviai įdėjo milžiniškas pastangas, kad ši valstybė atsirastų ir gyvuotų ilgus šimtmečius. Privalome pratęsti jų darbus ir, pasimokę iš istorijos, semtis įkvėpimo stiprinant savo valstybę bei nekartoti kai kurių protėvių padarytų klaidų.

Istorija yra nepaprastai svarbi tam, kad galėtume suprasti, kas mes esame ir kur turime eiti, nes nežinodami, iš kur atėjome, galime tik miglotai įsivaizduoti, kur turėtume būti. Manu, kad dabartinės Ukrainos valstybės didžiausia problema yra ta, kad pernelyg didelė jos gyventojų dalis nelabai gerai žino, kas jie tokie nacionaliniu požiūriu ir kodėl jie turėtų didžiuotis savo šalimi, kitaip tariant, jų identitetas nėra pakankamai tvirtas, o identiteto pamatas yra savo istorijos žinojimas ir teisingas supratimas.

Todėl kiekvienam lietuviui turėtų būti svarbu švęsti savo pirmojo krikščioniško karaliaus karūnavimo šventę, pirmąją mums žinomą valstybės įteisinimo datą, lygiavertę, o gal savo svarba ir pranokstančią mums tokias svarbias dienas kaip Vasario 16 - oji ar Kovo 11 – oji. Juolab kad ši data yra vienas pirmųjų Lietuvos bandymų susieti savo civilizacinį kelią su Vakarais.

Tačiau mėgindami geriau suprasti savo praeitį, turime užduoti sau klausimą: ar mūsų pirmasis karalius buvo ir vienintelis Lietuvos karalius? Tradiciškai mūsų istoriografija teigia, jog Mindaugas buvo pirmasis ir vienintelis karalius, o kiti Lietuvos valdovai turi būti tituluojami didžiaisiais kunigaikščiais. Toks požiūris yra grindžiamas tuo, kad tikras karalius turi būti Romos popiežiaus pateptasis karalius.

Paprastai tariant, Mindaugas priėmė vakarietišką krikštą ir gavo karūną su popiežiaus pritarimu. Kiti Lietuvos valdovai nebuvo krikščionys ir be jokios abejonės popiežiaus patepimo valdyti Lietuvą neturėjo. Tačiau ar tikrai toks požiūris yra visiškai pagrįstas? Juk vienalaikiai istoriniai vakarų šalių šaltiniai (kronikos bei diplomatinis susirašinėjimas) mūsų valdovus vadina karaliais (rex ar konung).

Kodėl tas klausimas apskritai turėtų rūpėti ir kaip jis galėtų padėti mums suprasit savo praeitį? Kuo blogas yra tradicinis Lietuvos valdovų įvardijimas didžiaisiais kunigaikščiais?

Šioje vietoje mums reikėtų pažvelgti į save ir dar kartą savęs paklausti, kuriai civilizacijai mes vis dėlto save priskiriame – Vakarų ar Bizantiškajai Rytų? Aptariamuoju laikotarpiu Lietuva nepriklausė nei vienai, nei kitai istorinei civilizacinei erdvei, o buvo visiškai savarankišku civilizacinės užuomazgos dariniu, kuriam tuo pat metu darė įtaką tiek vienos, tiek kitos civilizacijos, kadangi atsidūrė šių civilizacijų susitikimo geografinėje erdvėje.

Vis dėlto po Mindaugo ne iki galo pavykusio bandymo atvesti valstybę į Vakarų civilizacijos glėbį dar XIII a., po daugiau nei 100 metų Lietuva vis tik pasirinko Vakarus ir šiandien, nepaisant poros didelių mėginimų Rytams mus susiurbti, mes priklausome būtent Vakarų civilizacijos erdvei, kitaip tariant, pradedant religija, baigiant požiūriu į šalies valdymo principus bei kitomis vertybėmis, esame vakariečiai.

Lietuvos valdovai, kuriuos istorikai vadina didžiaisiais kunigaikščiais, bendraudami su skirtingų civilizacijų atstovais, diplomatiniuose laiškuose save vadindavo taip, kad jų statusą geriausiai galėtų suprasti tų laiškų gavėjai. Rytuose jie prisistatydavo kaip didieji kunigaikščiai, o Vakaruose - kaip karaliai. Vakarai juos vadino karaliais, o rytai - didžiaisiais kunigaikščiais. Geriausias pavyzdys yra Gedimino laiškai, kuriuose jis popiežiui prisistato su visais savo titulais, o taip pat ir popiežiaus atsakymai jam:

„Didžiai prakilniam tėvui viešpačiui Jonui, Romos sosto aukščiausiajam kunigui, Gediminas, lietuvių ir daugelio rusų ir t.t. karalius...” (,,Excellentissimo patri, domino lohanni, romanae sedis summo pontifici, Gedeminne, letwinorum et multorum ruthenorum rex etc.) (1322 m. Gedimino laiškas popiežiui Jonui XXII).

„(...) Gediminui, lietuvių ir daugelio rusų garsiam karaliui, garbinti dievą ir bijoti jo (linki) vyskupas Jonas, dievo tarnų tarnas...” ((...)Gedeminne, letwinorum et multorum ruthenorum regi illustri deum colere et timere Joannes episcopus, servus servorum dei.) (1324 m. (birželio1 d.) popiežiaus Jono XXII laiškas Gediminui).

Be to, Gediminas ne tik pats save bet ir savo pirmtakus vadino karaliais:

„Taip pat mūsų pirmtakas karalius Vytenis buvo pasiuntęs savo laišką ponui legatui Pranciškui...” (,,Item praedecessor noster, rex Viten, misit litteras suas domino legato Francisco...” (1322 m. Gedimino laiškas popiežiui Jonui XXII).

Karališkus mūsų valdovų titulus mini ir to meto kronikos:

„...Aš manau, ant šio kalno reikia pilį pastatyti, kad ji visiems pagonims ir Traideniui, jų karaliui, sielvartą sukeltų. (...) Vos trumpam praslinkus laikui, čion karalius Traidenis ir su juo lietuvių būriai prie pilies raiti atjojo. Ją sudeginti norėjo, bet, atradę labai stiprią, statė 4 labai dideles svaidykles...” (1279 m. Lietuvos kariai su mašinomis puola Daugavpilį. Iš ,,Livonijos eiliuotosios kronikos”)

Arba:

„Lietuvoje buvo paprotys, kurio beveik visada laikomasi, pasienio pilims saugoti: lietuvių karalius kuriai nors piliai saugoti skiria tam tikrą skaičių ginkluotų vyrų, sakysime, vienam mėnesiui ar ilgesniam laikotarpiui...” (1307 m. Lietuvos kariai turi būti po mėnesį ar daugiau pilies sargyboje. Iš Dusburgo kronikos)

„(...) 1345 m. Lietuvos karalius Algirdas surinko stiprią kariuomenę ir įsiveržė į brolių kraštą...” (Lietuviai užima Tervetės pilį ir puola Mintaują ir Rygą. ,,Livonijos kronikos”)

Sutartys:

„Ši yra taika, kurią sudarė Livonijos magistras ir Lietuvos karalius (...) Nuo Eviastos žiočių tiesiog tuo keliu, kurį valdo Lietuvos karalius Gediminas...” (Dit is de vrede, den de mester van Liflanda unde de koning van Lettowen hebbet ghemaket (...) Van der Ewestenmunde to reghte in den wegh, den Ghodeminne de koningh van Lettowen herede...) (1338 m. lapkričio 1 d. Gedimino prekybinė sutartis su ordinu)

Lietuvos istoriografijoje didžiųjų kunigaikščių titulavimas nusistovi tik nuo XVI a. Tai įvyksta todėl, kad visos Lietuvos kronikos užrašomos senąją slavų kalba ir valdovai vadinami slavams suprantamais titulais.

Tad kodėl dabar mes, suvokdami, kad esame vakariečiai, vadiname savo valdovus taip, kaip tai darydavo pagal rytų, bet ne vakarų tradiciją?

Pirmasis Lietuvos valdovas, kurį vis dėlto tektų vadinti didžiuoju kunigaikščiu vakarų supratimu, yra Vytautas Didysis, nes jo titulas yra susijęs su šiokiu tokiu Lietuvos valstybės oficialaus statuso nužeminimu ir tai buvo kaina, kurią Lietuvai teko sumokėti šiek tiek per vėlai įsijungus į Vakarų pasaulio valstybių hierarchijos sistemą. Tačiau mes visi žinome, kad Vytauto darbai ir pasiekimai yra didesni ne tik už didžiojo kunigaikščio, bet ir karaliaus rangą, todėl tauta ir praminė jį tiesiog Didžiuoju.

Lietuvos pagoniškojo laikotarpio valdovų titulavimo problema tampa ypač aktuali, kai mes, pagaliau ištrūkę iš Rytų tironijos, vėl pradedame aktyviai bendrauti su vakariečiais. Vakarų supratimu, priešingai nei rytuose, didysis kunigaikštis nėra suverenus suverenios valstybės valdovas. Jei valdovas turi tik didžiojo kunigaikščio titulą, vadinasi jis yra pavaldus kažkokiam karaliui ar imperatoriui. Pavyzdžiui anglosaksiškoje istorinėje tradicijoje bet kuris suverenus valdovas yra vadinamas karaliumi ir visai nesvarbu ar jis yra pateptas popiežiaus, ar ne.

Kaip pavyzdį galima pateikti spalvingą Britanijos istoriją iki Anglijos karalystės susiformavimo. Šis laikotarpis vadinamas Heptarchija, arba Septinių karalysčių laikotarpiu, kuomet iki suvienijimo į vieną Anglijos karalystę gyvavo kelios anglosaksų karalystės. Visos jos susikūrė ir krikštą priėmė skirtingu laiku, tačiau daugelis jų egzistavo vieną ar kitą amžių iki į jas prasismelkė krikščionybė. Nepaisant to, jos visu savo egzistavimo laikotarpiu vadinamos karalystėmis ir iki krikšto, ir po jo. Tų karalysčių valdovai, nesvarbu, ar jie buvo pagonimis, ar krikščionimis, visi vadinami karaliais. Panašų požiūrį rasime ir Skandinavijos istorijoje.

Kodėl britų istorikai nemato problemų juos vadinti karaliais, o mūsiškiai uždeda mūsų valdovams popiežiaus patepimo apribojimą? Ar mūsų Algirdas yra prastesnis už kurį nors Vesekso ar Nordumbrijos ikikrikščionišką valdovą? Juk jei mes patys visus Lietuvos valdovus, nuo Mindaugo iki Jogailos, vadintumėme karaliais, nebetektų apmaudžiai vakariečiams aiškinti, kad Lietuva viduramžiais buvo visiškai savarankiška valstybė, o ne kieno nors vasalė. Be to, vakarietiškas mūsų senųjų valdovų titulavimas padėtų mums jaustis pilnaverčiais europiečiais, kokiais mes ir esame. Privalome didžiuotis savo praeitimi, ją gerai pažinti ir teisingai įvertinti. Todėl paklauskime savęs, ar nemenkiname savo praeities manydami, kad turėjome tik vieną karalių?

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!