aA
Kai Lietuvoje buvo paskelbtas karantinas, žmonės ėmė dalintis įvairiais pasiūlymais, kaip laiką namuose praleisti kuo prasmingiau. Vienas iš būdų – skaityti knygas. Turbūt daugelis iš jūsų savaitgalį jau ir spėjo atsiversti kokį nors romaną, o kai kurie gal tik dabar, po ilgų metų pertraukos, atrado laiko žvilgtelėti į knygų lentyną. Galbūt joje yra Albero Kamiu kūrybos?
Priklausomybė nuo feisbuko
Priklausomybė nuo feisbuko
© Shutterstock nuotr.

Rekomenduoti, suprantu, rizikinga, tačiau tinkamesnio meto perskaityti autoriaus romaną „Maras“, atsižvelgiant į dabartinių aktualijų sukeltas aplinkybes, turbūt niekada nebus. Tikėkimės...

Visgi jeigu jums atrodo priešingai, jei manote, kad skaityti „Marą“ dabar yra ne pats geriausias, o atvirkščiai – blogiausias metas, jūs – ne vieni. Pasidalinęs savo rekomendacija pedagogams skirtoje feisbuko grupėje sulaukiau ne tik palaikymo, tačiau ir labai priešiškos reakcijos. Viena neigiamai nusiteikusi komentatorė (negaliu garantuoti, kad ji tikrai dirba mokykloje, nes į grupę gali patekti bet kas) netgi išvadino mane „emociškai neįgaliu“. Tiesa, tai vienintelis toks pasitaikęs atvejis, požiūris, tačiau jei jis gali egzistuoti mokytojams skirtoje erdvėje, be abejo, ras atgarsį ir didesnėje visuomenės dalyje. Žemiau pasidalinsiu aršių komentatorių diskusijų ištraukomis, bet prieš tai šiek tiek papasakosiu apie patį „Maro“ autorių.

A. Kamiu (1913-1960) – Nobelio premijos laureatas, vienas reikšmingiausių XX a. rašytojų, kurio kitas gerai žinomas kūrinys, pavadinimu „Svetimas“ (1942), įtrauktas į dvyliktos klasės privalomų knygų sąrašą. Pamenu, ta nedidelė knygelė paskutiniais mokslo metais padarė įspūdį net ir tiems vaikinams, kuriems tada, regis, rūpėjo tik jų „pyrdos“ (taip jie vadino motorolerius, kuriais labai garsiai rytais įvažiuodavo į mokyklos kiemą). Knyga mus visus įtraukė jau nuo pirmų sakinių: „Šiandien mirė mama. O gal ir vakar, nežinau. Gavau iš prieglaudos telegramą: „Mirė motina. Laidotuvės rytoj. Nuoširdžiai užjaučiame.“ Bet kas žino. Gal ir vakar.“

Ar galima taip atsainiai kalbėti apie paties artimiausio žmogaus netektį? Ar rašytojas turi teisę veikėjus vaizduoti tokius amoralius ir abejingus? Tai tik pora klausimų, paskatinusių mane, tuometinį dvyliktoką, vienas po kito versti knygos puslapius. Ją aš „prarijau“ per kelias valandas, o Kamiu iškart tapo vienu mėgstamiausių rašytojų.

PEDAGOGINIS INTARPAS: mieli dvyliktokai, jei minėtos knygos neperskaitėte tuomet, kai liepė mokytoja, daug praradote – pasitaikius progai būtinai tai padarykite. Na, o smalsiausiems vienuoliktokams siūlyčiau neskubėti – palaukti kitų metų, kai kūrinį analizuosite literatūros pamokų metu (kad iki jų nepamirštumėte istorijos detalių).
Sugrįžkime prie temos.

Kamiu kūryba siejama su egzistencializmu. Tai – XX a. filosofijos kryptis, kuri literatūroje pasireiškė žmogaus būties klausimų akcentavimu, jų kėlimu, apmąstymais (pavyzdžiui: kokia gyvenimo prasmė? Koks mano vaidmuo, tikslas gyvenime? Kodėl apskritai gyvenu?). Savaime suprantama, išspręsti sudėtingus egzistencinius uždavinius lengvai, gauti vienareikšmį atsakymą sudėtinga, o kartais, rodos, visai neįmanoma. Dėl to gali apimti neviltis, bejėgiškumo jausmas.

Ne veltui, egzistencialistai buvo kritikuojami dėl pesimistinės pasaulėžiūros, o vienas ryškiausių šios filosofijos atstovų Žanas Polis Sartras taip rašė: „Esmingiausias iš mums mestų kaltinimų, be abejo, yra perdėtas blogio žmogaus gyvenime akcentavimas. Antai neseniai man papasakojo apie vieną damą, kuri, kai tik nesusivaldo ir leidžia sau ką nors šiurkščiai pasakyti, pati sau teisinasi: „Matyt, darausi egzistencialistė!“ Taigi bjaurastis, regis, tapatinama su egzistencializmu.“ Iš tiesų, nuo Sartro laikų požiūris į egzistencializmą ne tiek daug ir tepasikeitė. Galima prisiminti, pavyzdžiui, serialo „Sopranai: mafijos kronika“ epizodą, kuriame Tonio sūnus Antonis Soprano jaunesnysis, pasakoja, kad gyvenimas absurdiškas, o Dievo nėra. Kai vaikas paklausia, kokiu tikslu žmonės gimsta, įtūžę tėvai patys nežino, ką jam atsakyti, todėl nuvaro į kambarį ruošti matematikos namų darbų.

Situacija iškalbinga. Argi egzistencinių dilemų akivaizdoje žmonės ir šiandien (tiesą sakant, visuomet) nesielgia panašiai? Paprasta gyventi kaip robotui, pasiduodant visuomenės primetamoms taisyklėms: visais įmanomais būdais siekiant garbės, pinigų ir kuo didesnio „like‘ų“ skaičiaus po nuotrauka iš atostogų Tenerifėje arba teisuolišku pasisakymu feisbuke. Tačiau pažvelgti į esmę gali ne kiekvienas.

Egzistencialistai ir Kamiu norėjo nuplėšti netikrumo šydą bei parodyti, kad už jo slypi kitokio santykio su pasauliu ir savimi galimybė. Tiesa, ja pasinaudoti gali tik maištininkas, gebantis, nepaisant visuomenės spaudimo, padaryti iš tiesų asmeninį pasirinkimą. O tai nėra lengva. Šiandien stebiu jaunus žmones, kurie, pasidavę vartotojiškai kultūrai ir vis spartėjančiam gyvenimo tempui, dar vienuoliktoje klasėje pradeda dirbti, nes bijo, kad ateityje jiems neužteks patirties susirasti norimą profesiją ir uždirbti daug (ne užtektinai, bet daug!) pinigų.

Egzistenciniai klausimai, kaip minėjau, kelia tam tikrą vidinį diskomfortą, tačiau tai nėra blogai, jeigu jaunas arba suaugęs žmogus supranta, kad tai įrodo tam tikrą jo, kaip asmenybės, augimą, formavimąsi. Nieko baisaus neturėti visų atsakymų, daug baisiau jų neieškoti ir sekti tuos, kurie niekada netgi neuždavė teisingų klausimų. Kažkur skaičiau ir pasižymėjau vieną man patikusią mintį: „Egzistencialistai pažymi, kad įtampos nėra tik po mirties, tad, bet kuria kaina vengdami konflikto, daug kas stengiasi savo gyvenimą padaryti panašų į mirtį. Mirties priešybė yra gyvenimas, o jam, anot egzistencialistų, būtina tam tikra įtampa.“ Žinoma, čia kalbama apie egzistencinę įtampą, o ne daugelio žmonių mūsų laikais patiriamą stresą dėl didesnio atlyginimo ar kitokio materialinio gėrio, paviršutiniško pripažinimo. Tuo metu minėto egzistencinio krūvio stokojama, šia prasme kai kurie visuomenės nariai jau dabar – tarsi gyvi numirėliai.

Na, o apie ką mums pasakoja vienas brandžiausių Kamiu kūrinių „Maras“ (1947)? Tai – istorija apie XX a. vid. Oraną netikėtai užklupusią juodąją mirtį, kurios ženklus pirmasis pastebi daktaras Rijė. Jis skatina miesto valdžią kuo skubiau imtis priemonių, tačiau pastaroji delsia. Ilgainiui miestui paskelbiamas karantinas: negalima nei iš jo išvykti, nei į jį atvykti, todėl gyventojai paliekami vienui vieni kovoti su mirtina liga. Kaip pastebi Mindaugas Kvietkauskas, „tokią konkrečią istoriją galima aiškinti labai įvairiai ir taikyti skirtingoms situacijoms – kaip ir mitą. Viena galimų interpretacijų: Kamiu romane maras – tai XX a. totalitarizmo simbolis“. Tačiau šiandien šį romaną mes galime skaityti kaip tam tikrą žmogaus elgesio katastrofos akivaizdoje liudijimą. Būtent atsidūręs ribinėje situacijoje, aukodamasis, pagrindinis veikėjas pajunta, kas yra gėris, įsitikina, kad tokiomis akimirkomis negalima prarasti žmogiškumo. Gresiant ligai ir mirčiai išbandoma visų miesto žmonių vienybė, tikėjimas, būties prasmingumas.

Lietuvių kalbos mokytojo pasiūlymas karantino metu skaityti „Marą“ sukėlė diskusijų
© DELFI skaitytojas

Įdomu tai, kad pasaulyje plintant koronavirusui, šios knygos pardavimai gerokai išaugo. Specializuotos statistikos tarnybos „Edistat“ duomenimis, Prancūzijoje sausio-vasario mėnesiais „Maro“ pardavimai šoktelėjo beveik keturis kartus. Todėl gan keista, kad Lietuvoje atsiranda žmonių, taip aršiai nusiteikusių prieš šios knygos skaitymą būtent dabar. Rekomendavęs „Marą“ vyresnių klasių moksleiviams pradžioje minėtoje mokytojų grupėje, sulaukiau komentatorės pasipiktinimo ir kitų asmenų reakcijos į jį.

Komentatorė #1: „Karantino metu ne skaityti reikia, o namus valytis ir asmenine higiena pasirūpinti. Taip pat ir emocine higiena, o tai reiškia, kad „Maro“ skaityti kaip tik nereikia. Jei lietuvių mokytojai vaikams tokiu metu tokią „teminę“ literatūrą sau leidžia rekomenduoti, aš Jums galiu rekomenduoti pasistudijuoti savižudybės metodus.“

Komentatorius #2: „Mano nuomone, vaikai ne kiaušiniai, galbūt sugeba atskirti grožinę literatūrą nuo realybės. Manau, kad kaip tik labai svarbu sužadinti jauną protą, jis turi lavinti kritinį mąstymą. Beje, o kas yra tie „savižudybės metodai“? Čia kaip efektyviau nusižudyti?“

Komentatorė #1: „Vaikai yra ne tam, kad su jais mokykloje emociškai neįgalūs mokytojai, nemąstantys apie pasekmes, eksperimentuotų. Vaikai yra jautresni, nei atrodo, o kritinis mąstymas ugdomas ne tik pakišant knygą neva „į temą“. Kalbant apie savižudybės metodus, vienas jų yra klausyti lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo rekomendacijų dėl to, ką skaityti karantino metu.“

Komentatorė #3: „Netikiu savo akimis. Emociškai neįgalus mokytojas yra tas, kuris pasiūlė skaityti „Marą“? Knygos skaitymą vadinat savižudybės metodu? Jūs šią knygą bent jau skaitėt, kad leidžiat sau tokius komentarus?“

Anot manęs ginti stojusios mokytojos, „Maras“ yra nuostabus kūrinys, kurį pati drąsiai rekomenduoja. Visgi nei šis, nei kiti kolegų pasisakymai nepakeitė pasipiktinusios komentatorės nuomonės. Ir, tiesą sakant, aš galiu ją suprasti. Tiems, kas knygos neskaitė, vien jos pavadinimas šių dienų kontekste gali kelti šiurpą. Galop, ir aš pats taip detaliai, kaip šiame straipsnyje, neišdėsčiau savo minčių, o iš pirminės mano įrašo versijos kai kuriems, neįsigilinusiems į tekstą, gal ir galėjo pasirodyti, kad knygą siūlau primygtinai. Bet į tai nebeverta gilintis. Svarbiausia tai, ką šiame ginče galime perskaityti „tarp eilučių“: literatūra turi galią.

Įdomus faktas: Johanas Volfgangas-Gėtė, kurio filosofinė tragedija „Faustas“ vienuoliktokams įtraukta į privalomos literatūros sąrašą, pirmiausia išgarsėjo savo kūriniu „Jaunojo Verterio kančios“ (1774). Istorija apie nelaimingą meilę ir ją patyrusį pagrindinį veikėją buvo tokia paveiki, kad iš tiesų paskatino savižudybių bangą visoje Europoje: nelaimingi jaunuoliai, nesulaukdavę mylimosios atsako, kaip ir Verteris, baigdavo savo dienas lemtingu šūviu, o jų mirties vietoje dažnai rasdavo ir minėtą Gėtės knygą. Šiandien psichologijoje, jei neklystu, netgi egzistuoja sąvoka „Verterio efektas“, reiškianti suicidiško elgesio pamėgdžiojimą.

Vis dėlto sunku įsivaizduoti ir, ko gero, net absurdiška manyti, kad kuri nors knyga mūsų dienomis turėtų tokį neigiamą, fatališką poveikį. Tokios įtakos jaunimui turbūt neturi net patys įtakingiausi socialinių tinklų „influenceriai“ ir visokios tariamos ir tikros įžymybės, ką jau kalbėti apie kažkokias „Verterio kančias“, kurios ramiausiai dūla bibliotekų lentynose. Todėl jeigu yra galimybė paskatinti žmogų, o ypač jauną, skaityti, aš linkęs ja pasinaudoti. Bet tuo pačiu sutinku, kad kai kurioms knygoms reikia emocinio pasirengimo. Jei iš šio straipsnio dar nesupratote, ko tikėtis iš egzistencialistinės literatūros, pasidomėkite apie ją papildomai (ne be reikalo ir egzamine iš mokinių reikalaujama išmanyti literatūrinį kontekstą).

O jei įtariate, kad šiuo metu nesate pajėgūs pakelti emocinio knygos apie marą svorio, visai jos neskaitykite. Nors, tiesą sakant, skaityti „Marą“ turbūt kur kas mažiau pavojinga, nei kasdien sekti gąsdinančias antraštes žiniasklaidoje arba įrašus masinę psichozę sėjančiuose socialiniuose tinkluose.

Kad mano kalbos nebūtų iš piršto laužtos, nusprendžiau pasiteirauti, ką apie „Marą“ galvoja vienuoliktokas, neseniai perskaitęs šią knygą. Štai jo atsakymas: „Knyga buvo lyg žvilgsnis į ateitį. Kartais matau šiuo metu šalyje vykstančius dalykus, kuriuos aprašė Kamiu. Su tėvu neseniai stebėjomės, kaip puikiai aprašytas žmonių asmeninis santykis su liga. Panašius jausmus jaučiame dabar. Knyga tikrai nėra lengva, bet įveikiama. Šiuo metu skaitydamas stengiuosi pabėgti nuo realybės, tad šią sekundę knygos nesirinkčiau. Tačiau tie, kuriems dabartinė situacija šalyje nekelia per daug įtampos, gali drąsiai čiupti kūrinį į rankas.“

Mokinio atsakymas mane džiugina keliais aspektais: tuo, kad atpažino knygos aktualumą, kad perskaitytas kūrinys paskatino prasmingą tėvo ir sūnaus diskusiją, kad apskritai yra tėvų, kurie padeda savo vaikams reflektuoti sudėtingesnę literatūrą, taip padidindami jos išliekamąją vertę, ir taip toliau. Galop, sumanus vienuoliktokas (nepamirškime, kad kai kurie iš jų – jau pilnamečiai!) gerai supranta, kad literatūra būna skirtingo sudėtingumo, kad galime ir turėtume laisvai rinktis tai, kas tuo metu atitinka mūsų vidinę savijautą bei intelektinius pajėgumus.

Anot šio jauno skaitytojo, knygoje maras po truputį tampa ne asmenine, o bendruomenės problema – žmonės pradeda vienytis. Gera matyti, kad tai vyksta visame pasaulyje, Lietuvoje taip pat: atsiranda savanorių, tiekiančių nemokamą maistą gydytojams, kaimynų, padedančių namuose likusiems senoliams ar daugiavaikėms šeimoms. Tad ar gali būti pavojinga knyga, kuri ragina mus telktis bendram gėriui? Kaip pastebėjo viena iš mano įrašo komentatorių, „Maras“ – knyga apie solidarumą, tikėjimą, prasmę. O taip pat apie tai, kad negalime visą laiką gyventi, užliūliuoti ramios, bet bukinančios kasdienybės.

Štai, ką noriu pabrėžti pabaigoje, reziumuodamas savo ilgus pamąstymus (o gal net nuotolinę literatūros pamoką?).

Perskaityti Kamiu „Marą“ (jei turite namuose, galite rasti internete arba pasiskolinti) siūlau dvyliktokams, rimtesnes knygas skaitantiems vienuoliktokams ir visiems suaugusiems, bet tik tuo atveju, jei dėl dabartinių aplinkybių nesate pernelyg įsiaudrinę, sujautrėję. Bet kuriuo atveju, tai tik rekomendacija, todėl, savaime aišku, ji niekam nėra privaloma. Jeigu nenorite, „Maro“ neskaitykite. Tačiau būtinai skaitykite ką nors kita.

Ir ne tik karantino metu! Šiuo metu internete galite rasti VISIŠKAI NEMOKAMŲ elektroninių knygų lietuvių kalba lobynų, o juose – Dostojevskio „Nusikaltimą ir bausmę“, Kafkos „Metamorfozę“, Homero „Iliadą“ ir „Odisėją“, Šekspyro „Hamletą“, Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ ir daugybę kitų vertingų kūrinių. Galite rinktis ir tokias knygas, kurios savo tematika visai neprimena šių dienų situacijos, net priešingai – suteikia skaitytojui užuovėją.

Be to, neseniai sudariau didžiulį veiklų sąrašą, kuriomis galite užsiimti namuose (sąrašą, o taip pat ir nuorodas, kaip pasiekti nemokamas elektronines bei garso knygas, rasite čia). Nemokamai žiūrėkite gerus filmus, turiningas laidas ir net stebėkite spektaklius, virtualiai pasivaikščiokite po žymiausius pasaulio muziejus, pasiklausykite operos kūrinių, tačiau nepasiduokite visuotiniam nerimui! Išnaudokime laiką namuose kuo prasmingiau, rūpinkimės vieni kitais ir saugokimės patys. Ne tik siaučiant pandemijai.

Lietuvių kalbos mokytojo įrašus galite sekti feisbuko puslapyje.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(2 žmonės įvertino)
3.0000

Burtininkės patarimais patikėjusi moteris prarado mylimąjį ir ne tik: tai panašu į apsėdimą (2)

Mistinis pasaulis labai traukia. Ta nežinomybė ir suvokimas, kad yra kažkokia paslaptis... bet...

Gavus vaikino dovaną gimtadienis virto blogiausia diena per metus: buvo gėda ir prieš tėvus, ir prieš draugus (192)

Tokia situacija, kuri įvyko tarp manęs ir mano vaikino, tiesiog išmušė iš vėžių. Nežinau,...

Naujųjų metų naktį pora turėjo ypatingų planų – čia pasirodė drovumu nežibanti pusseserė (12)

Kaip ir dažnas, Naujųjų metų sutikimą, su vyru planavome iš anksčiau. Esame šeima su vaikais,...

Nėščios merginos mylimasis rezgė pažintis jai už nugaros: pasiteisinimas buvo tiesiog neįtikėtinas (22)

Su draugu gyvename kartu, drauge jau esame trejus metus. Ta pati problema kartojasi jau ne pirmą...

Ilgai ruoštą troškinį moteris valgė viena: padarius tokią gaminimo klaidą, patiekalas tiks nebent Helovinui (2)

Maisto gaminimas nėra mano stiprioji pusė. Ir čia dar švelniai parašyta. Gal produktų atžvilgiu...

Top naujienos

Ekspertas: jei Rusija apsisprendžia, tai klausimas ne mėnesių, o savaičių (73)

Praėjusią savaitę vyko ne vienas pokalbis tarp Vakarų ir Rusijos. Nepaisant to, Jungtinės...

Rusijos dujų tranzito planas neleidžia Europai atsikvėpti

Rusija išlaiko įtampą Europos gamtinių dujų rinkoje, nes iš šalies preliminarių vasario...

Į Lietuvą atkeliauja nauja vakcina nuo COVID-19: dėl savo išskirtinumo daliai žmonių ji bus priimtinesnė

Jau šių metų vasario antroje pusėje Lietuvoje nuo koronaviruso bus galima skiepytis nebe...

Baltieji rūmai: Rusija gali pulti Ukrainą bet kuriuo metu (182)

Baltieji rūmai antradienį pareiškė, kad Rusija yra užsimojusi surengti karinį puolimą prieš...

D+Roma Macijauskaitė

„Mantinga“ generalinis direktorius – apie tai, kokia ateitis laukia įmonės darbuotojų ir kuo Marijampolė nėra prastesnė už Vilnių (1)

Jau dvejus metus prie duonos, užkandžių ir šaldytų gaminių bendrovės „ Mantinga “ vairo...

Pasiruoškite įvykiui danguje: šiąnakt pro Žemę praskries milžiniškas asteroidas; paskelbta, kur galima stebėti gyvai (9)

Jau šiandien pro Žemę saugiu atstumu praskries asteroidas 1994 PC1, o jo priartėjimą bus galima...

D+Agnė Keizikienė

Po aistringų naktų ginekologams iš intymių vietų tenka traukti ir dešras, ir vynuoges: gydytoja papasakojo apie dažniausias traumas sekso metu

Įsivaizduokite – aistringas vakaras, jūs ir jis, žvakių šviesa, jis nubloškia jus ant lovos,...

Infliacija stebina: tai buvo sparčiausias kainų augimas nuo tų laikų, kai įvestas litas (5)

Pirmaisiais Nepriklausomybės metais infliacija Lietuvoje buvo kosminė. Ji siekė ir tūkstantį...

D+Edmundas Jakilaitis

Geniali operacija, kuri padėjo Lietuvai „atvaduoti“ Klaipėdos kraštą (1)

Šįkart pokalbyje „Apie karybą“ žurnalistas Edmundas Jakialitis su Vilniaus universiteto karo...