Joje aplinka buvo čiustoma akurat visai taip pat, kaip ir Eglėje. Bo neduok Dieve, koks sekretoriūkštis pamatys nukritusį nuo medžio ir nepakeltą nuo tako lapą. Melskis, valytoja. Tik anuomet čia vešėjo rožynai, nes nebuvo tokie populiarūs šliaužiantys spygliuočiai, kaip šiandien. Net nebuvo jų išvesta dar, ir tiek. Daug tradicijų perėmė Eglė iš Spalio. Ypačiai tą – sudaryti vaizdą, kad traukinys važiuoja, nesvarbu, kad keleiviai vagonuose triukšmauja ir protestuoja, beldžia į langus ir kitaip piktinasi, tačiau traukinys šiaušia per gėlynus, ak gėlynus, per marmurą, ak marmurą. Per drožiamą žolę, ir drožiamą, ir drožiamą. Per nupučiamus nuo kelio lapukus. Sakiau, kad viskas kaip pas nomeklatūrininkus. Tik jie tuomet nebuvo prisigalvoję kondicionierių ir nežinia, kaip su tuo marmuru – galvoju, kad irgi madoj dar nebuvo. Nes garantuoju, jei būt buvęs, tai tos medinės ano meto valgyklos grindys akurat būtų marmurinės.

Anuometinio nomenklatūrininkų rojaus amžininkai ir liudininkai iš lūpų į lūpas perduoda mistišką legendą, kuri niekur nėra užrašyta, bet apie ją žino visi – užėjus Nepriklausomybei, kai nomenklatūrininkų rojui atėjo galas, tie, kurie čia leido paskutines nomenklatūrinio poilsio dienas, susikibę rankomis apie rožyną, jau sutemus, padarė tokį užkeikimą: „Šitoje vietoje nomenklatūros dvasia gyvuos amžinai. Ir mes, ir mūsų vaikai ją šioje sanatorijoje atpažins per amžių amžius. Amen.“ Taip, jie pasakė Amen, nes, kaip žinia nėra jokio kito galingesnio burtažodžio tokioms apeigoms pabaigti.

Toje Spalio sanatorijoje, kaip sakė Orvelas savo romane: „Visi gyvuliai buvo lygūs, tik kai kurie lygesni už kitus“. Taip pasakoja tie, kurie prisimena. Nes jei jau sekretorius ko užsimanydavo – daugiau purvo gauti ar kokią kitą mandresnę procedūrą, tai visai nereiškia, kad ir sekretoriukas ją gaus. Šis nerašytas moto yra pamatinis ir šiandieninėje Eglėje.

Štai atvyko garbus ponas profesorius, tebūnie iš Vilniaus, į reabilitaciją. Ir ką jūs manote? Gavo procedūras baseine. O ant visų kitų tokį patį susirgimą turinčių sekretoriukų kortelių jau iš anksto užrašyta: „Plaukti nemoka“. Ir trys šauktukai uždėti. Klausiu gydytojos: „Kas už mane nusprendė, kad aš nemoku plaukti?“ Gydytoja mielai šypsosi, jauna gydytoja, ji net nustemba: „O ką, mokate?“, tada paima tušinuką ir nubraukia „ne“. Užjuodina. Sako: „Kaip dabar?“ „Gerai, – sakau, dabar, daug geriau, – bet aš noriu plaukti, nes mano raumenims, kaip ir profesoriaus raumenims reikalingas vandens poveikis. Net nereikalingas, o būtinas“. Daktarė dar mieliau šypsosi: „Tokia, sako mūsų įstaigos politika. Mes labai jūsų saugumu rūpinamės, negalime jums skirti to baseino…“ tai kas kitas, jei ne tų rupūžių užkeikimas čia veikia?

Ir vonių negavau. Ir apskritai čia net neslepiama, kad reabilitacijos klientai yra ne tokie „apsimokantys“, kaip komerciniai. Nors Lietuvos ligonių kasos už vieną reabilitacijos dieną Eglei moka 42 eurus, 69 centus. Bet ar apie kainas mes čia? Apie tai, kaip tą nomenklatūros prakeikimą panaikinti.

Anais auksiniais nomenklatūros laikais didesni sekretoriai niekuomet su sekretoriukais už vieno stalo nepuotaudavo. Nė už ką. Dalintis ikros rutuliukais ar tikru sviestu ar dar kokiu skanėstu? Nesąmonė. Eglės sanatorijoje komerciniai klientai turi savo salę, už dviejų durų užkištą, o rebilitacijos klientai valgo atskiroje valgykloje. Ir kai pradeda jie rupūžės iš visų pakampių per pietų metą savo ratuose rateliuose, pagaliais ir ramentais pasiramščiuodami rinktis, atrodo, kaip išvarytų iš namų tarakonų armija. Jie šliaužia prie savo ligonių kasų apmokėto stalo, atskirtoje patalpoje, kad neduok dieve, kokiam rusui iš Vokietijos, ar lenkui iš Katovicų, ar litvakui iš Izraelio vaizdo nesugadintų, kad anam apetitas neprapultų ir jis vietoj šešių ikros rutuliukų tik tris tesuvalgytų…Mano draugas iš laisvojo pasaulio iš karto pasiūlė duoti sanatoriją į teismą už rasizmą. Bet kurioj pasaulio šaly ta sanatorija būtų sulyginta su žemėm vien už tai.

Dvi dienas negalėjau lankyti prirašytų procedūrų. Buvo reikalų. Sakau visoms daktarėms ir vedėjai, ir mažiau vedėjai: „Kad gal galit, tskant, man reabilitaciją pratęsti?“ Jos tik krato galvą: „Nuo pat šitos sanatorijos pastatymo dar nei vienam nepavyko reabilitacijos prasitęsti…“ galvojau, gal čia tie žvėrys iš ligonių kasų nenori sanatorijai kapeikos mokėti. Skambinu. Pasirodo, procedūra labiau nei paprasta. Gydytoja turi užpildyti internetinę formą, pateikti ligonių kasoms ir jos per parą atsakys, bet paprastai visiems pratęsia, jei priežastis pakankama. „Jūs, ponia, – ji sako, – niekuo neturit net rūpintis, nesijaudinkit, sako, – jūsų daktarė viską padarys“. „Nepadarys, – sakau tai maloniai poniai Aurelijai iš Ligonių kasų, – nes šitoj sanatorijoj veikia nomenklatūrinis prakeikimas. Jos jaunas direktorius dabar iš žmogaus, kuriam rūpi kitas, ypač sergantis žmogus, užkeiktas į žmogų, kuriam rūpi pinigą uždirbti. Dar prieš dvejus metus man yra sakęs: „Jūs žinote, kiek pinigų mes įmerkėme į tą sanatoriją? … milijonų. Turi atsipirkti“. Ir jis vykdo šią misiją. Nes tik kada nors, kai ją įvykdys, vėl į atjautų žmogų galės atvirsti…“ Taip mes su ponia iš ligonių kasų pasikalbėjom.

Mano draugė po sunkios donoro sąnario transplantacijos operacijos tuojau važiuos į sanatoriją. „Kokią tu pasirinkai?“ klausia ji manęs jau kelintą kartą, o aš negaliu tokiam ligotam žmogui pasiūlyti sanatorijos, kuri kaip tas viduramžių riteris kovoja ir niekaip su sovietinėm liekanom nesukovoja.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Komentuoja „Eglės“ sanatorijos komunikacijos specialistė Guoda Stašaitytė

Norime pasidžiaugti ir padėkoti autorei už tikrai kūrybingą komentarą, tačiau kartu apgailestaujame dėl susidariusio klaidingo įspūdžio apie reabilitaciją „Eglės“ sanatorijoje.

„Eglės“ sanatorijos misija – visų pirmiausia padėti žmonėms. Šio principo laikomės ir kasmet Birštone padedame daugiau nei 2000 klientų, kurių reabilitacija yra kompensuojama teritorinių ligonių kasų. Reabilitacijos metu visą dėmesį skiriame žmogui, siekiame, kad reabilitacijos procesas būtų kuo efektyvesnis – tai įrodo ir grįžtantys, lojalūs mūsų klientai. Džiaugiamės, kad ir komentaro autorė „Eglės“ sanatoriją Birštone renkasi jau ne pirmą kartą.

Norime pabrėžti, kad „Eglės“ sanatorija jokiu būdu neatskiria teritorinių ligonių kasų kompensuojamų (TLK) ir taip vadinamų „komercinių“ klientų, suteikiant pastariesiems išskirtines sąlygas. Siekiant užtikrinti kokybišką reabilitaciją ir visapusį komfortą, sanatorija priima ribotą skaičių TLK klientų, kuriems yra pritaikyti ir specialiai įrengti kambariai bei procedūrų patalpos, skirtas specialus personalas. Visi sugrįžtantys klientai dalyvauja „Eglės“ sanatorijos lojalumo programoje. Šiems klientams esame paruošę specialius dovanų paketus, pasiūlymus, išskirtinį dėmesį.

„Gydomąsias procedūras „Eglės“ sanatorijoje, be išimties visiems klientams, skiria gydytojai atsižvelgiant į kliento susirgimą ir funkcinę būklę. Konkrečiu klientės atveju, gydytojas negalėjo skirti kineziterapijos vandenyje procedūrų bei mineralinio vandens vonių, todėl buvo skirtos kitos, greičiau pasveikti padėsiančios procedūros. Taip pat šiai klientei „Eglės“ sanatorija dovanojo 23 papildomas procedūras, kurios nėra kompensuojamos teritorinių ligonių kasų“, – teigia Eglė Milinavičienė, „Eglės“ sanatorijos direktoriaus pavaduotoja medicinai.

Apmaudu, kad klientė komentare melagingai cituoja įmonės generalinio direktoriaus žodžius. Generalinis direktorius Artūras Salda nei šiai, nei kitiems klientams nėra sakęs nieko panašaus, nes tai tiesiog neatitinka įmonės užsibrėžtų tikslų ir darbo principų.
Didžiuojamės, kad daugiau nei 80% per metus apsilankiusiųjų pacientų, kurių reabilitacija yra kompensuojama teritorinių ligonių kasų, ketina sugrįžti į „Eglės“ sanatoriją. Daugiau nei 90% sanatoriją parekomenduotų savo šeimos nariams ir artimiesiems.