Neseniai grįžau iš labai trumpos savo išvykos į Suomiją. Kad ir kokios smagios vasaros atostogos buvo Lietuvoje, su trumpu pabėgimu į Latviją, labai norėjosi ištrūkti kažkur bent kiek toliau nei Nida ar Ryga.
Kadangi atostogas turėjome vasaros pabaigoje, skristi daug kur buvo rizikinga. Ir daugiausiai bijojome ne viruso, su kuriuo jau turbūt išmokome gyventi, o to tvarkų ir ribojimų chaoso, kuris buvo ir yra visoje Europoje.
Ne iš vieno girdėjome, kaip pagrindinėse turistinėse šalyse žmonės daug labiau laikosi distancijos ir kitų saugumo priemonių nei Lietuvoje. Tad viruso baimė buvo daug mažesnė nei baimė, kad per naktį gali atsirasti koks apribojimas ar draudimas, kuris iš esmės pakeistų situaciją.
Taigi, skristi norėjome bet kur, ir pasirinkome vieną saugiausių šalių tuo metu – Suomiją. Keletos dienų pabėgimas į Helsinkį buvo pats tas, ko trūko mūsų pilnavertėms atostogoms, kaip vyšnia ant torto. Bet rašau ne apie tai, o apie patirtis grįžus. To visai nesitikėjau.
Kažkiek šią temą užkabino Orijus Gasanovas, prieš kelias savaites „Delfi“ rašęs, kad lietuviai slepia nuo artimųjų, jog keliavo. Supratau, kodėl taip yra. Nes yra dalis piliečių yra lyg pamišę dėl keliaujančių. Nors šios grupės atstovai nedominuoja, bet savo nuostatomis ir replikomis rimtai erzina.
Pasakęs, kad buvai kažkur išskridęs, sulauki nemažai priekaištų: ko čia skraidai, priveši virusų. Ir jiems neįdomu, kur buvai, kokia ten epidemiologinė situacija. Neįdomu, kad jei vėliau netyčia būtų prireikę, būtum turėjęs kur saugiai karantinuotis. Tiesiog kažkoks isterinis, emocionalus ūžimas.
Dėl tokios reakcijos dar galėtum suprasti vyresnius, iš namų nelabai turinčius galimybių išeiti žmones, bet tokie priekaištai pasigirsta ir iš jaunesnių, atsipūtusių ir be jokio savisaugos jausmo besitaškančių po Lietuvą žmonių.
Situacija Lietuvoje, beje, yra gerokai prastesnė nei Suomijoje. Ačiū, pabodo jūsų rėksmingi komentarai ir replikos dėl mano skrydžio. Vienintelis dalykas, kurį noriu pasakyti: eikite po velnių, kovidinės davatkos.
Kur jūsų saugumo jausmas, kai autostrados degalinėje grūsdamiesi dar tarp 30-ies klientų bandote patenkinti savo XXL Latte poreikį? Kur jis, kai susispaudę pečiais Vilniaus Islandijos gatvėje tenkinate dar vieno kokteilio norą?
Kur buvo tas saugumo jausmas, kai Palangos paplūdimyje su savo rankšluosčiu bandėte įsigrūsti į pusės kvadratinio metro plotą ir nesilaikydami jokių distancijų gerą pusdienį tenkinote įdegio įgeidį?
Kur jis buvo, kai koncerte kartu su keliais šimtais kitų šokinėdami į ritmą kvėpavote viens kitam į nugaras, plaukus, veidus? Norėjote „pasitūsinti“?
Būtų galima kai ką pasakyti ir tiems, kurie po paplūdimius, barus ir koncertus nelaksto. Galima pasakyti apie lipimą parduotuvėje ant galvos, bandant užlįsti nusipirkti sviesto, iš eilės čiupinėjamus visus obuolius (nors perka tik tris), grūdimąsi eilėje... bet gal tiek to.
Atleiskite, bet jaučiuosi daug sąmoningesniu ir atsakingesniu už daugumą priekaištaujančių. Nenoriu jaustis blogai, turėdamas poreikį keliauti.
Beje, kalbant apie oro uostus, juose jaučiausi saugiau nei daugumoje Lietuvos prekybos centrų ir kavinių. O kalbant apie lėktuvus, siūlau prieš pradedant rėkti šiek tiek pasidomėti apie ten esamas filtravimo sistemas, kas 2 minutes visiškai pasikeičiantį orą salone ir kitas saugumo priemones. Juose saugiau nei traukiniuose, autobusuose ar troleibusuose, kuriais judate kasdien.