Tai vat, pasakysiu jums visiems kaip humoro mėgėjas/gurmanas: tai, ką Rūta Vanagaitė pasakė rusiškoje laidoje, nebuvo joks humoras. Nebuvo tai nei sarkazmas, nei satyra, nei groteskas, nei parodija. Niekas salėje nesijuokė (pažiūrėkit įrašą). O pasakė Rūta Vanagaitė, kad reikia, jog Rusijos prezidentas Putinas perskaitytų jos knygą, ir okupuotų Lietuvą tam, kad ją išgelbėtų nuo imigracijos.
Aš nežinau, ar Putinas turi planą okupuoti Lietuvą. Bet aš matau, kad yra žmonių, kurie jam signalizuoja – Putine, aš su tavim. Tik ateik. Gal aš pernelyg radikalus savo įtarimuose? Juk laida – opozicinė, ir ne itin palanki dabartinei Rusijos valdžiai. Bet dėl to ji tampa ypač patogia. Nes, neabejotinai, bet kokią opozicinę veiklą Rusijos valdžia stebi. Kažką pasakyti Putinui opozicinėje laidoje – patikimiau, nei rašyti Putinui laišką tiesiogiai. Rusijos prezidentūra – užtvindyta laiškais nuo visokių prašalaičių ir padlaižių. Kita vertus – kažką pasakius per opozicinę laidą turinys pateks į ataskaitas, ir ko gero tos ataskaitos bus perskaitytos, o ne keliaus į šiukšliadėžę (kaip kad būtų su pataikūnų ir skundikų laiškais Putinui).
Be to, ar tikrai Putino okupacija apsaugotų Lietuvą nuo emigracijos? Pažiūrėkim, kaip sekasi okupuojamam Donbasui ir Luhanskui. Istoriją „studijuojančiai“ Rūtai – konkretus atvejis prieš akis. Pabėgėliai iš karo zonos skaičiuojami šimtais tūkstančių, taip pat yra ir apie dešimt tūkstančių žuvusiųjų. Rūta tokia kvaila, kad mano, jog Lietuvai tokia okupacija būtų į naudą? O gal Rūta mano, kad Rūtai tokia okupacija būtų į naudą, nes ją paskirtų kokiu vietiniu okupaciniu komisaru?
Beje, Rūtos Vanagaitės peršama Adolfo Ramanausko-Vanago istorijos versija – ne mažiau absurdiška, nei Lietuvos gelbėjimas okupacinio kareivio batu. Anot Rūtos, 1940-aisiais Vanagas pasirašė bendravimo sutartį su NKVD. Nepaisant to, jis vadovavo pasipriešinimui prieš komunistinę Lietuvos okupaciją. Gal Vanagas vadovavo pasipriešinimui, o iš tiesų buvo komunistų agentas? Vargu bau, nes kai jį komunistai jį pagavo, jis neatsidūrė poilsio sanatorijoje, kaip priklausytų agentui, atlikusiam savo darbą. Negavo jis ir personalinės pensijos. Nebuvo medalių, ordinų, garbės raštų.
Atsidūrė Vanagas kalėjime, kur buvo ilgus metus tardomas, o taip pat patyrė žiaurius sužalojimus – kastracija, išdurta akis, koma. Paskui – informacija apie tai, kad Adolfas Ramanauskas-Vanagas ėmė šlovinti Sovietų valdžią ir išdavė buvusius ginklo draugus.
Aš nežinau, ką patyrė Vanagas po to, kai jį suėmė. Bet kažkodėl netikiu, kad žmogus gali pats sau sukelti tokius siaubingus sužalojimus. Taip, iš tiesų, po viso to, ką jis patyrė, jis galėjo palūžti. Ir jam dėl to priekaištauja moteris, kuri skundžiasi dėl baisios neteisybės – neparduotų knygų? Tie, kas skaitė kraupią Orvelo distopiją „1984-ieji“, prisimins, kokius siaubingus kankinimus patyrė pagrindinis knygos herojus Vinstonas Smitas, kai jį pagavo slaptoji policija. Galų gale jis išdavė visus ir viską. Bet ar kankinimų aprašymą perskaičiusieji gali pasakyti, kad Vinstonas buvo mėmė? Ar Vinstoną Smitą iš ties galima laikyti išdaviku? Juk Vinstonas Smitas knygos pabaigoje iš tiesų visa širdimi pamilo didįjį brolį... Vadinkit mane ciniku, bet aš manau, kad patyrę ir išmanūs totalitarizmo budeliai gali padaryti su tuo žmogaus pavidalu, kuris liko po kankinimų, viską ko jiems norisi. Kad ir pasirašyti bendradanbiavimo sutartį atgaline data. Beje, jei Rūta Vanagaitė įtaria Vanagą buvus KGB agentu, tai KGB susikūrė tik 1954-aisiais, likus trims metams iki jo mirties.
„Nežinau, ar 2018 metus galima pavadinti KGB agento vardu“, – sako Rūta Vanagaitė. Pažaiskim žaidimą, ir apsimeskim, kad Vanagas iš tiesų buvo KGB agentas. Ką tuomet mus moko istorija to keisto pasaulio, kuriame gyvena Rūta? Kad net pasirašęs bendradarbiavimo sutartį su okupantu ir jį šlovinęs, tu vistiek baigsi su viena akimi ir be lytinių organų. Ar tai neverčia tavęs susimąstyti, Rūta Vanagaite?
Pabaigai – klausimas. Ką daryti? Ar reikia polemizuoti su šia melage, kuri labai norėtų tapti mūsų tautos išdavike ir budele? Nemanau, kad verta. Na, nebent nagrinėti kaip vadovėlinį neteisingo darbo su archyvais pavyzdį. Pamenate mokyklinį suolą? „Suraskite 18-ą klaidų šiuose trijuose sakiniuose“. Bet žymiai svarbesnis klausimas – ar mes, kaip valstybė, sugebame neutralizuoti žmones, atvirai pasiryžusius būti išdavikais, ir dergiančius mūsų tautos atminimą? Ar mūsų valstybė pajėgi apsiginti? Valstybės pajėgumas apsiginti man, kaip emigrantui, būtų kur kas didesnis akstinas grįžti, nei potenciali Putino okupacija.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.