Neapgaudinėkime savęs - jie niekada negrįš ir niekada nebebus tokie, kokie buvo, o jų vaikai, gimę svetur, vargu ar apskritai mokės lietuvių kalbą, žinos apie protėvių kultūrą, tradicijas, papročius. Taip nyksta tauta... „Sic transit gloria mundi" - taip praeina pasaulio šlovė. Esame išlikę tik dvi Baltų tautos – latviai ir lietuviai, ar mūsų tikrai laukia kitų, jau ištrintų iš žemės paviršiaus Baltų genčių likimas?
Ar dar galima ką nors pakeisti? Pabandykime paanalizuoti, žvelgiant į problemą kitu kampu. Manau, kad šalies stabilumą, sėkmingą ateities viziją užtikrina pirmiausia pagarba vyresniesiems – visi prieisime šią ribą ir norime būti apsaugoti tada, kai to prireiks. Neužtikrinant ateities – jos paprasčiausiai neturėsime. Ar tai suvokia valdžia, pažeminusi ir pasmerkusi Lietuvos auksinį fondą, tradicijų ir kultūros nešiotojus, istorijos kūrėjus – mūsų brandaus amžiaus žmones? Ar suvokia įstatymų ir kitų reguliavimų kūrėjai, jog Lietuvos Respublikos pensinė sistema, pensininkų statusas prieštarauja 1996 metų Seimo ratifikuotos Europos Socialinės Chartijos 23 ir 30 straipsnių reikalavimams: „Pagyvenusių žmonių teisė į socialinę apsaugą“, „Teisė į apsaugą nuo skurdo ir socialinės atskirties“. Jei ir suvokia - nieko nedaro, kad pakeistų situaciją.
Visą gyvenimą sąžiningai dirbę dabartiniai pensininkai – arti 600 tūkstančių žmonių, jaučiasi apvogti ir apgauti, o taip vadinami Lekeno tikslai ES valstybės narėms (patvirtinti 2001 m. gruodžio mėnesį Lekene vykusiame Europos Sąjungos Tarybos susitikime) skamba makiaveliškai Lietuvos kontekste: „Užtikrinti, kad vyresnio amžiaus žmonės neatsidurtų skurde, jiems būtų užtikrintas pakankamai aukštas pragyvenimo lygis, kad jie dalyvautų paskirstant jų šalies ekonominę gerovę ir galėtų aktyviai dalyvauti visuomeniniame, socialiniame ir kultūriniame gyvenime“. Visas Lietuvos pensininko gyvenimas sutelpa į kelionę tarp namų, vaistinės ir turgaus purvyno, kur, sukrapščius iš nosinės paskutinius centus, bandoma nusipirkti bent pirmo būtinumo produktus.
Ne kiekvienas senas žmogus yra išminties šaltinis, tačiau kodėl kaip visuomenė mes paprastai neturime daug pagarbos vyresnio amžiaus žmonėms, neskubame jų ginti? Kodėl taip atsitiko? Gal augant vartotojiškam poreikiui turėti naujausią automobilį, kompiuterį, telefoną (kokia jų nauda Čiukotkoje?) ir pan. mes pamirštame, kad kai kurie dalykai niekada nesikeičia (nepaisant to, kad „Microsoft“ verčia tuo patikėti!) ir kad svarbu išsaugoti senus įgūdžius ir amžių išmintį. Manydami, kad informacinių technologijų pasaulyje mes galime gauti visą informaciją paspausdami kelis mygtukus, nuklydome, pamiršome, kas yra išmintis, pamiršome esminius dalykus - pamiršome Mokytoją ir taip padarėme dar vieną lemtingą klaidą. Kalbant apie priešpensinio amžiaus mokytojus – kokiomis nuotaikomis jie gyvena?
Šiuo metu Europoje stebima aiški pedagoginio personalo senėjimo tendencija. Panaši situacija ir Lietuvoje, bet kitose šalyse to paties amžiaus mokytojai naudojasi skirtingomis galimybėmis nutraukti darbo santykius ir gauti socialinio draudimo senatvės pensiją. Oficialus senatvės pensijos amžius vidutiniškai yra 65 metai, tačiau kitose šalyse yra galimybė nutraukti darbo santykius ir gauti senatvės pensiją nesulaukus pensinio amžiaus. Taip rodoma pagarba mokytojui.
Atsižvelgiant į pedagoginio darbo sudėtingumą ir poveikį psichinei sveikatai, mokytojams beveik visur (tik ne Lietuvoje) sudaromos sąlygos ankščiau pasitraukti iš profesijos, užtikrinant padorią pensiją.
Padorią? Lietuvoje niekas taip ir negali argumentuotai paaiškinti, kokios gali ir turi būti teisingos pensijos ir kodėl mums trūksta pinigų. Niekas niekada neatsakė į klausimą: kas apvogė pensijų fondą su sovietiniais laikais sukauptais pinigais? Pagaliau, per metus vienam kaliniui išlaikyti reikia 23,3 tūkst. Lt, dar daugiau valstybei kainuoja vieno pabėgėlio Lietuvoje išlaikymas. Pensininkams išgyventi skiriama daug mažiau. Kiekvienam pagal nuopelnus? Ar tai ne pasityčiojimas?
Ironiška, bet dabartinio pensininko gyvenimas kaip kalinio - suvaržytos teisės, pažemintas orumas, priklausomybė nuo kitų malonės ir atimta laisvė, nes laisvė - tai savų interesų įgyvendinimas, laisvė - tai galimybė rinktis – viso šito jie neturi. Pensininkai tapo godžių ir nekompetentingų politikų, jų žalingos socialinės ir ekonominės politikos įkaitais. Ar tai ne nusikaltimas? Jei nusikaltimas – kodėl visi tyli?
Palaipsniui pasmerkėme save išnykimui. Neramus dėl savo ateities žmogus, nepatenkintas savo dabartine socialine padėtimi, užprogramuoja šį jausmą jaunos kartos – savo vaikų pasąmonėje, o jei yra mokytojas – ir mokinių. Jie - jauni ir stiprūs, sprunka ir spruks iš čia. Įvairios apklausos rodo, kad šį sprendimą jie padaro dar būdami mokyklose. Lietuva viltingai stiebiasi siekdama Lisabonos tikslų. Globalizacija, naujos technologijos neabejotinai kelia vis sudėtingesnius reikalavimus žmonėms.
Dabartinis žmogus turi turėti aukštą išsilavinamo lygį, lengvai adaptuotis prie besikeičiančių sąlygų, būti fiziškai ir dvasiškai stiprus ir kt. Visa tai formuojama mokykloje su mokytojo pagalba, o jis - pažemintas, užmirštas, praradęs bet kokią viltį ateityje gauti tinkamą kompensaciją už savo ilgametį darbą, vis sunkiau randa jėgų uždegti jų širdyse tą ypatingą šviesą, be kurios žodžiai lieka tik žodžiais, o meilė tėvynei pakeičiama meile krepšiniui. Tušti pamokslavimai nepasiekia jaunų sielų. Kreivi, šleivi jauni sodinukai neprigyja šioje dirvoje ir išsibarsto po pasaulį geresnės žemės beieškant.
Svarbiausia ne tai, kur stovime, o kuria kryptimi judame – sakoma vienoje daug kartų girdėtoje sentencijoje. Tai kur mes judame? Nereikia dairytis į Briuselį su viltimi, kad jų rekomendacijos dėl socialinės santarvės bus išgirstos mūsų valdininkų. Nereikia pavydėti Šiaurės ir Vakarų šalių pensininkams, laisvai keliaujantiems po visą pasaulį. Šiandien kiekviena ES valstybė pati sprendžia, kokio dydžio pensijos ar pašalpos yra skiriamos, todėl šiandieniame ekonominių ir socialinių procesų chaose, esant tokiam valdininkų požiūriui į savo žmones, Lietuvoje pensijų, kaip ir kitų socialinių išmokų sistema ir pačių pensijų dydis tikrai nesikeis.
Visame civilizuotame pasaulyje dirbančiųjų balsas girdimas, jei aktyviai veikia jų atstovai – profesinės sąjungos. Mūsų profesinė sąjunga viena iš pirmųjų pradėjo kelti klausimus, liečiančius pensijas, tačiau pateikti Vyriausybei pasiūlymai dėl 25 metų mokytojo darbo stažo sugrąžinimo bei pedagogų pensijų didinimo (lyg pradžioje ir išgirsti) - buksavo, buksavo ir sustojo Vyriausybės biurokratinių išvedžiojimų labirintuose ir premjerui nė motais, kad tokį įsipareigojimą savo programoje įrašė pati jo vadovaujama Vyriausybė – ar šioje šalyje apskritai kas nors rūpinasi pažadų įgyvendinimu? Ne ką geriau socialinį dialogą vystyti šioje srityje sekasi ir kitoms profesinėms sąjungoms.
Kai esi įsitikinęs, kad turi ateitį ir kad rytdiena dėl nustatytos tvarkos bus geresnė, negu šiandiena, gali kurti ir viską tobulinti, aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime, kartu tarnauti ir bendram šalies progresui. Tikėjimas ateitimi leidžia gyventi ramiai, be agresijos - mažėja smurto ir savižudybių skaičius. O vergu patapusiam, grašius gaunančiam žmogui arba pensininkui, kuris šiandien skursta ir kuris gali tikėtis tik dangaus, bet jau ne žemės, ne žmonių palaimos - šalies ateitis, jos vertybės, visuomenės raida ir saugumas tampa nebesvarbus, jam į juos nusispjauti, jam svarbiausia – išgyventi, kad ir praradus nacionalinį identitetą.
Britų mokslininko Christopherio Clarko knyga išversta į vokiečių kalbą „Preussen. Aufstieg und Niedergang 1600–1947“ („Prūsijos iškilimas ir žlugimas“) susilaukė net šešių leidimų.
Prūsijos ištrynimas iš kolektyvinės vokiečių atminties ir iš pasaulio žemėlapio prasidėjo dar karui nesibaigus, kai 1945 m. balandžio 14 d. įvyko 491 sąjungininkų bombonešių antpuolis prieš Potsdamą, neturėjusiam jokios karinės reikšmės, bet buvusiam ilgalaike Prūsijos karalių rezidencija. Tai buvo vandalizmo aktas.
Dabartiniai vandalai, sėdintys valdžioje, bombonešių neturi, bet jiems jų ir nereikia – naikinti galima kvailais naktiniais įstatymais, nekompetentingais sprendimais ir visiškai ignoruojant liaudies išmintį ir žmonių balsą.
Autorė yra Lietuvos švietimo profesinės sąjungos tarptautinė sekretorė
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!