Žygimanto Maurico nuomone „Nukirsta ES paramos bambagyslė bus skausminga“, o Indrė Genytė-Pikčienė perspėja, kad šalies konkurencingumas tarptautinėje rinkoje mažėja dėl mūsų sukuriamų prekių ir paslaugų brangstančios savikainos, kuriai didžiausią įtaką daro įsisukusios kainų - uždarbio spiralės.
Kas šiuo metu labiausiai „traukia“ Lietuvos ekonomiką į priekį? Pirma – tai išaugęs eksportas ir vartojimas. Antra – pastaruosius keletą metų ūgtelėjęs nekilnojamojo turto sektorius ir trečia – didėjančios verslo investicijos. Tai lemia daugelis dalykų: pagerėjusi tarptautinė aplinka, ECB pumpuojami pinigai ir kt.
Tačiau koncentruojantis tik į Lietuvos rinką tai būtų spartus atlyginimų didėjimas, efektyvus esamų įmonių išteklių išnaudojimas, naujų gerai apmokamų darbo vietų kūrimas dėl užsienio paslaugų centrų steigimosi, kurių dėka daug jaunų žmonių galėjo sau leisti „užlipti ant pirmojo nekilnojamojo turto kopėčių laiptelio“, investicijų į nekilnojamąjį turtą nuomai bei, anot ekonomistų – „optimistiškai nusiteikusių verslų pastaruoju metu skiriamų investicijų gamybos įrenginiams, komerciniam transporto parkui atnaujinti, taip pat – apyvartinėms lėšoms ir naujiems investiciniams projektams vykdyti“. Daugiausiai girdime artimos ateities vertinimus, neretai išsakomus gana pozityviai: štai vertinant 2017 m. antro ketvirčio rezultatus Indrė Genytė-Pikčienė „Verslo žinioms“ teigė, kad „Lietuva vis tvirčiau jaučiasi tarp sparčiausiai augančių ES ekonomikų, o šalies viduje kylanti ekonominių vertinimų kreivė parodo vis didesnį rinkos dalyvių optimizmą ir teigiamus lūkesčius dėl ateities“.
Tiesa, sunku pasakyti apie kokią ateitį kalbama. O Gitanas Nausėda laidoje „Dėmesio centre“ pareiškė, kad „yra galimybės kitąmet turėti labai neblogus metus“.
Iš principo nei politikai, nei ekonomistai nėra nusiteikę ateities piešti juodomis spalvomis. Vieniems tai nepopuliaru, nes politiniai oponentai ir žiniasklaida tuo mėgsta pasinaudoti kaip tautos gąsdinimu. Kitiems tolimą ateitį prognozuoti rizikinga, nes jų nuomonės ir prognozės atidžiai sekamos ir klaidos daro įtaką jų pačių ir bankų, kuriuose jie dirba, autoritetui. Tačiau tiesa tokia, kad vos po kelerių metų Lietuvos ekonomikos laukia nemažos problemos.
Pradėkime nuo demografinių tendencijų. Ką galėjo turėti omenyje Prezidentė? Pagal statistiką, jaunų gyventojų skaičius (nuo 18 iki 35 metų) nuo 2020m. iki 2030m. lyginant su dabartiniu dešimtmečiu sumažės apie 40 proc. Nedrįsčiau prognozuoti, kiek iš jų per tą laikotarpį emigruos, bet žvelgiant į dabartines tendencijas galima teigti, kad mažiausiai 10 proc. Taigi, viso per ateinantį dešimtmetį Lietuva neteks maždaug pusės jauniausių, darbingiausių ir inovatyviausių žmonių.
Antra, šiuo metu Lietuva priskiriama neturtingiausioms ES valstybėms ir todėl gauna daugiausiai išmokų vertinant pagal šalies BVP palyginus su kitomis ES valstybėmis. Kitame Europos Sąjungos finansavimo laikotarpyje (2020m. – 2026m.) Lietuva bus priskirta jau prie vidutiniškai išsivysčiusių valstybių. Kol kas niekas tiksliai negali pasakyti, kiek parama sumažės dėl nežinomo biudžeto. Tačiau maždaug galima palyginti jau dabar. Kaip pavyzdį galima būtų paminėti Slovėniją – šalį, kuri panaši tiek savo dydžiu, tiek populiacija. Slovėnija pagal subsidijas skiriama į dvi dalis, viena kaip labiau išsivysčiusi, antra kaip mažiau išsivysčiusi, taigi bendrai ją galima vertinti kaip vidutinio išsivystymo šalį, į kurios statusą ir pretenduoja Lietuva.
Taigi dabartiniu laikotarpiu Lietuvai iš viso atseikėta 8,4 mlrd. EUR arba 2849 EUR asmeniui. Slovėnija, tuo tarpu, iš viso gaus 3,9 mlrd. EUR arba 1880 EUR asmeniui. Skirtumas – 34 proc. Žinant apie Didžiosios Britanijos pasitraukimą tikėtis gauti daugiau būtų naivu. Politikai svarsto skelti Lietuvą į Vilnių ir likusią dalį. Tokiu atveju Vilnius būtų priskiriamas prie labiau išsivysčiusių regionų ir paramos gautų labai mažai. Kuris variantas būtų geresnis galima paanalizuoti kitame straipsnyje. Iš esmės naujuoju periodu Lietuva turėtų netekti po maždaug 700 mln. EUR kasmet. Žinant geriausius Lietuvos investicinius projektus finansuotus iš ES paramos (Žalgirio arena – 15 mln. EUR, Klaipėdos LEZ – 3 mln. EUR, Kauno LEZ – 7mln. EUR) galima įsivaizduoti kaip stipriai tokia suma turėtų daryti įtaką investicijoms ir augimui Lietuvoje.
Kitas labiausiai Lietuvos ekonomiką šiuo metu auginantis rodiklis yra eksportas ir verslo investicijos. Anot, Nerijau Mačiulio, tai „suspaustos spyruoklės efektas, kai po dvejų metų eksporto beveik stagnacijos <...> atsigaunančių rinkų dėka matėme ir sparčiai augantį eksportą. Realus augimas maždaug 10 proc., nominalus – dar spartesnis. Tačiau to potencialo toliau auginti eksportą lieka vis mažiau.“ Atrodo, neblogai, bet, anot Roko Grajausko, nors įmonių pajėgumų panaudojimas gamybos sektoriuje siekia rekordines aukštumas ir viršija prieškrizinį piką, gamybos sektoriaus našumas Lietuvoje vis dar maždaug dvigubai atsilieka nuo ES vidurkio, todėl erdvės našumui didinti tikrai yra. Taigi vietos dar yra, bet potencialo jau nelabai...
Kodėl? Dar prieš kelis mėnesius verslo įmonių optimizmas ir investicijos trykšte tryško. Balandžio mėnesį paskelbtas SEB banko tyrimas atskleidė, kad Lietuvos verslo konkurencingumo paslaptis – augančios investicijos ir inovacijų plėtra. Tyrime teigiama, kad įmonės nestabdo investicijų ir planuoja prekių ir paslaugų bei verslo modelio inovacijas bei, kad Lietuvos verslininkai yra labiausiai pasirengę inovacijoms – ieškoti geresnių prekių ir paslaugų sprendimų, gerinti verslo modelį ir investuoti į darbuotojus. O vos po ketvirčio naujausioje Investicijų ataskaitoje, kurią parengė Europos investicijų bankas skelbiama, kad „Trys iš keturių Lietuvos bendrovių mano, kad jų investicijas į plėtrą labiausiai stabdo „darbuotojų, turinčių reikiamas kompetencijas“, trūkumas. Dar dvi iš trijų mano, kad jų norą investuoti atmuša neaiškios ateities perspektyvos.“ Prisiminus demografines tendencijas visiškai aišku, kad bus tik blogiau. Štai ir atsakymas.
Toje pačioje Investicijų ataskaitoje akcentuojama, kad bendrovėms būtina „skubiai“ investuoti į mokslinę ir eksperimentinę plėtrą bei kitas „nematerialias“ inovacijų formas, t.y. programinę įrangą, mokymus ir organizacinius gebėjimus. O realiai verslas pastaruoju metu investavo į įrenginių atnaujinimą (tokios pačios staklės, tik naujesnės), gamybos didinimą (daugiau tokių pačių staklių), autotransporto atnaujinimą ir plėtrą ir, paskutinėje vietoje, inovacijas ir tyrimus. Statistiškai Lietuvoje mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros (MTEP) darbams skirtos lėšos pernai, palyginti su 2015 metais, sumenko 26,6 proc.
Nors ekspertai teigia, kad į statistiką nėra įtraukiamos visos investicijos į mokslinę veiklą ir jų yra kur kas daugiau, absoliučiais skaičiais tai yra nedidelės sumos. Ir siekiai su darbais ne visada sutampa. Naujausiame „IQ“ žurnalo „Aukštaitijos verslo“ priede detaliai aprašomos vieno labiausiai industrializuoto Lietuvos miesto Panevėžio gamybos įmonių perspektyvos. Absoliučiai visi kalbinti žino apie „Pramonės revoliuciją 4.0”, tačiau paklausti, ar ir kada ruošiasi pradėti į tai investuoti tik gūžčioja pečiais. Kai kuriems atrodo, kad tos investicijos dar nėra tiek labai reikalingos, nes senosios staklės vis dar sugeba pagaminti labai pigią produkciją.
Kuo toliau, tuo labiau verslas susidurs su darbuotojų trūkumu. Drastiškai pradėjus mažėti jaunimo bei ženkliai sumažėjus ES paramos dauguma sektorių pradės trauktis. Tai ypač turėtų paliesti statybų ir nekilnomojo turto sektorius. Ekonominės klasės butai taps nebepaklausūs. Jų kaina pradės mažėti ir jų vis tiek nepirks. Pirkti nuomai irgi nebeapsimokės, nes laisvų butų bus nemažai ir nuomos kainos kris. Nesugebėję už gerą kainą parduoti ekonominės klasės buto, žmonės, norintys pagerinti gyvenamą būstą, irgi susidurs su sunkumais. Tai taip pat kažkiek darys įtaką vidutinės klasės butų pardavimams ir kainoms. Prestižinės klasės butams bei namams anksčiau išvardinti faktoriai, manau, neturėtų turėti didelės įtakos. Tačiau visumoje sektorius patirs nuosmukį.
Verslo įmonės, dėl sparčiai šiuo metu keliamų atlyginimų, mažina savo konkurencingumą. Bet norėdamos išlaikyti darbuotojus jos ir toliau privalės tai daryti. Tai dar ne viskas. Vienas anoniminis pilietis į DELFI „Vox Populi“ skiltį neseniai parašė labai gražų palyginimą tarp stalo žaidimo „Monopolis“ ir globalizacijos ekonomikoje. Jo pagrandinė mintis – kai žaidimas vyksta lentoje, pinigai niekur neiškeliauja ir nuolat sukasi ekonomikoje, o kai politikai išmoka atlyginimus ar kelia juos globalioje rinkoje – tai tie pinigai iškeliauja kitur.
Neapsigaukite, apie globalizaciją kalbama jau seniai, tačiau ji dar tik ateina... Palyginimui, kai trys Baltijos „sesės“ iki 2026m. už 8,4mlrd. EUR ruošiasi pastatyt „RailBaltic“, Kinija per panašų laikotarpį planuoja nutiesti naują „šilko kelio“ geležinkelį už 770 mlrd. USD. Kai pas mus per metus renovuoja kelis šimtus namų, tai Kinijoje naują dangoraižį sugeba pastatyti per 96 valandas. Skirtumas sunkiai suvokiamas.
Nors daugelis džiaugiasi būsimu nauju transporto keliu į Kiniją ir padidėjusiu eksportu, niekas nesusimąsto apie importą. Juk Kinija pirmiausia suinteresuota užversti Europą savo prekėmis ir didinti savo eksportą. Vienintelis dalykas, kurį realiai Lietuva galės eksportuoti yra maisto produktai. Kurioje dar srityje mes būsime už juos konkurencingesni? Sakysite, Kinija viena visko neaprėps?
Pasitelkime artimesnį pavyzdį, Vokietija. Jau dabar vidutinio ir didelio dydžio įmonės Vokietijoje diegiasi „Pramonės 4.0” gamybos grandines. Lietuva dabar tik pradeda kalbėti apie tai. Taip, tai brangu. Tačiau tai tas pats, kaip ir investicijos į atsinaujinančią energetiką. Pirmas pradėjęs tai daryti sumoka daugiau, tačiau sukuria visą industriją ne tik su gamybos įmonėmis, tačiau ir konsultacijų bendrovėmis, kurios paskiau dešimtmečiais diegia sprendimus tokioms šalims kaip Lietuva.
Vis dėlto lietuviai – darbštūs, intelektualūs, greitai prisitaikantys, daug kalbų mokantys žmonės. Mano nuomone, geriausius receptus, kaip tai išnaudoti ir kaip bent jau nenugrimsti į dugną šiuo metu yra pateikę Žygimintas Mauricas bei Klausas Schwabas – ekonomistas, nesenai tapęs KTU Garbės daktaru. Visgi akivaizdu, kad į juos nėra atsižvelgiama arba tik imituojama, kad atsižvelgiama.
Kitas aspektas – per konferenciją „Teisingesnės ekonomikos sukūrimo link“ „Google“ atstovas ryšiams su Centrinės ir Rytų Europos Vyriausybėmis Tomas Gulbinas teigė, kad technologijos dar niekada nesivystė taip greitai. „Prieš porą tūkstantmečių žmonės pragyvendavo šimtmečius be jokio technologinio proveržio, nuo XVIII amžiaus maždaug kas antra karta patirdavo didžiulį sukrečiantį arba visiškai pakeičiantį gyvenimo būdą proveržį, XX amžiuje – praktiškai kiekvienoje kartoje buvo stiprūs progreso šuoliai, o dabar – nuo personalinio kompiuterio atsiradimo, interneto, mobilaus, išmaniojo telefono praėjome per vieną kartą. Metų diapozonas, kuris skiria labai svarbius technologinius šuolius vis trumpėja“.
Tai taip pat galima išnaudoti kaip šansą Lietuvai. Šiuo metu nereikia ilgai laukti naujų galimybių – jomis reikia mokėti tinkamai pasinaudoti.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.