Vieną dalyką tai tikrai girdime visi, kad daug keleivių iššoko iš to traukinio, spėjo evakuotis, likę sėkmingai skrieja į skaudžią kaktomušą su realybe. Vieni stebisi, mano, kad emigracija yra kažkoks lyg prakeiksmas, kiti abejoja, ar tas traukinys turi bent jau avarinį-rankinį stabdį ar katastrofinė kaktomuša seniai užprogramuota?
Per kiekvienas Kalėdas su žmona ir vaikais žaidžiame „Monopolį“ – juk esate girdėję tokį žaidimą? Vaikai kaip ir tie politikai – laukia savo šventės, tos dienos, kada jie galės pademonstruoti ką sugeba... Atrodo, žaidimo taisyklės paprastos, kaip ir Valstybės valdyme – žmonės gyvena, perka sklypus, namus, moka mokesčius, Valstybė perskirsto mokesčius ir t. t.
Visko būna tiek žaidime, tiek gyvenime – ir tenka papulti į kalėjimą, ir mokėti paveldėjimo mokesčius, ir laimėti loterijoje. „Monopolyje“ kaip ir Valstybės valdyme, būna mama prasiskolina ir bankrutuoja, tuomet vaikai puola mamai skolinti pinigus, kad tik tęstųsi žaidimas... Būna ir nedoras koks bankininkas, kaip aš, kartais išsimoku sau daugiau pinigų iš banko nei priklausytų.
Bet kas bebūtų, mes žaisti sugebame gana ilgai, ir prisistatome namų, ir būna pilna pinigų pas visus.
Kas atsitiko su jūsų žaidimu? Kodėl tik tėra keli namai langelyje „Sostinė“, o visur kitur žlugę regionai? Nebėra nei žaidėju – didžioji dalis atsisakė žaisti... Laukti iki Kalėdų žadamo stebuklo... Neužteko ir tiek pinigų, kiek buvo duota žaidimo pradžiai, nepadėjo ir milijardinės skolos.
Tai vadinama globalizacija. Norint tai suprasti, politikai turi pakilti aukščiau žaidimo stalo ar šalies, ir tuomet jie pamatytų , kad yra daugiau tų monopolių, kuriuose kituose, Lietuva tik tėra langelis...
Politikai turi suprasti, jog žaidimas tapo be taisyklių, nematomas, nekontroliuojamas.
Kai as žaidžiu ir sumoku vaikams popierinius pinigėlius, jie ir išleidžia juos mano žaidimo lentoje, kaip politikai išmoka atlyginimus ar kelia juos – jie iškeliauja, tie pinigai, kitur.
Pinigai iškeliauja į Lenkiją, į „Bendrionka“, ar į Kiniją, ar į kitas šalis – todėl ir nėra rezultato.
Gali politikai skolintis dar daugiau milijardų ir pilti juos ant žaidimo stalo, dienos pabaigoje jie iškeliaus ant kitų stalų.
Gali politikai kurti įvairias zonas, skatinti verslą, bet jei ant kito žaidimo stalo, ar kitoje valstybėje kažkas pakėlė atlyginimus, ar pasiūlė geresnes sąlygas – nereikia stebėtis, kad daug darbuotojų dingo....
Nebereikia stebėtis, jog net verslas išsikėlė žaisti kitame monopolyje. Realybė, tiesa, kokia buvo, tokia ir liko – šalis yra labai maža, ir pralaimėjo konkurencinėje kovoje kaimyninėms šalims, globalizacija ją paprasčiausiai sužlugdė. Nėra Lietuvoje nei vieno politiko sugebančio pakilti aukščiau savo kiemo, ir pažiūrėti toliau, plačiau – todėl toks ir rezultatas, ir kuo toliau, tuo bus blogiau. Politikų sprendimai yra kartais tokie juokingi, naivūs ir graudūs, tas pats, kas reanimacijoje esančiam ligoniui duotų atsigerti liepų arbatos su medumi tikintis, kad jis kažkaip stebuklingai išgis?
Lietuvoje nėra lyderio, kuris pradėtų stabdyti tą traukinį, riedantį žemyn į plytų sieną.Nėra lyderio, kuris sugebėtų surasti šalies privalumus, kad ir kokia maža ji bebūtų, nors jie akivaizdūs: maža valstybė gali būti labai greita, mobili, lanksti, prisitaikyti prie pastoviai besikeičiančios aplinkos.
Nėra ir to lyderio, kuris sugebėtų pamatyti ir sėkmingai išnaudoti kitų šalių trūkumus ir bėdas.
Viską, ką aš matau, tai tik politikai kaip tie pusbroliai, kurių niekas nenorėjo kviesti į vestuves, bet teko... Išgėrę alkoholio, jie tapo nemandagūs, agresyvūs, puolė į atlapus kaimynams, sugadino šventę taip, kad net anglai nutarė kviestis taksi ir palikti tą balių...Jie geriau bus vieni, nei sės prie stalo su tokiais.
O ką jūs regite? Ar traukinį, skriejantį žemyn nuo kalno į muro sieną ar knygą knygynuose „Kaip aš išgelbėjau Lietuvą“?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.