Šiandiena yra dar viena pilka diena apsiniaukusioje Lietuvos padangėje. Nors galbūt šiandien kiek tamsiau nei įprasta... Atsistatydino „Investuok Lietuvoje“ vadovė, kalbama apie (nieko nekeičiantį) referendumą dėl euro įvedimo...
Be šių naujienų nieko nebestebina jau įprastais tapę straipsneliai apie Lietuvos kultūrines mažumas ar pasibaisėtini komentarai, adresuoti lietuviams emigrantams. Kodėl taip sunku atkurti demokratiją ir pasivyti vakarų valstybes net per kiek daugiau nei 20 metų?
Yra daug emigrantų, kurie nelaiko savęs nei geresniais, nei blogesniais negu kiti lietuviai (tarp jų - ir autorius). Kiekvienas turi savo priežasčių išvykti ar parvykti. Galbūt žmonės nori mokytis kitokioje aplinkoje negu gali pasiūlyti Lietuvos universitetai, mokytis naujų kalbų, kurios praverstų gyvenime ar pažinti naujas kultūras. Tikriausiai pikti emigrantų kritikai sakys, kad reikia nekęsti tų emigrantų, kurie palieka Lietuvą dėl nelegalių darbų aukštojo mokslo nereikalaujančiose srityse. Ir iš kur atsiranda ta neapykanta?
Galbūt visų pirma Lietuvai ir lietuviams reikia įgyti daugiau tolerancijos? Seksualines mažumas ir įvairių tautybių imigrantus dabar paliksime nuošalyje. Patys lietuviai, lietuviško paso turėtojai negerbia vieni kitų. Pavyzdžių galybė – keliuose galioja džiunglių įstatymai, pirkėjai negerbia pardavėjų, pardavėjai nesistengia būti mandagūs, darbdaviai negalvoja apie savo darbuotojų gerovę, ką jau kalbėti kai kas nors paprašo ko nors parduotuvėje ne lietuvių kalba.
Dėl tos nepagarbos, statuso demonstravimo ir nesirūpinimo aplinkiniais Lietuva žengia kita linkme nei Austrija, Prancūzija ar Italija. Rodos, jau praėjo daugiau nei 20 metų, kai pasakėme, kad nenorime daugiau tos baisios tradicinės komunistinės kultūros, kad norime gyventi, kaip vakariečiai. Kaip bebūtų gaila, lietuvių veiksmai neatspindi šitų tikslų. Kodėl vyriausybė yra tokia neinovatyvi? Estija turi kur kas labiau pažengusių sistemų – pavyzdžiui elektroniniai medicininiai įrašai, piliečių elektroninė erdvė, galimybė balsuoti internetu įvairiuose rinkimuose. O juk po Sovietų sąjungos žlugimo Lietuva ir Estija pradėjo statyti savo valstybes nuo to paties lygmens.
Kodėl Lietuvoje vis dar galioja stereotipas, kad verslininkai yra žmonių išnaudotojai? Argi ne sėkmingas verslas ir produkcija atneša pelną darbuotojams ir valstybei? Ir kaip vis neišsivysto vyresnės kartos požiūris, kad ekonomika, rinkodara, buhalterija yra rimti, sudėtingi ir labai reikalingi mokslai? Lietuviams trūksta inovacijų aukštųjų technologijų versle, sudėetingų ir brangių produktų kūrime. Šiuo metu daugelis lietuviškų verslų konkuruoja su besivystančiomis šalimis – agrariniai verslai, siuvyklos, pusfabrikačių gamyba ir t.t. Visi šie nepelningi verslai galėtų būti transformuoti į tokius, kurie kuria sudėtingesnius produktus, jeigu būtų atlikta analizė ir pamatuotas šių verslų pelningumas, bet tam reikia verslo specialistų.
Viena didžiausių problemų, su kuriomis susiduria tokį greitą besivystymą patiriančios valstybės kaip Lietuva, yra atotrūkis tarp skirtingų kartų (amžiaus grupių). Jaunoji karta neabejotinai yra pilna idėjų, tikslų. Dėka šiuolaikinių technologijų ir gyvenimo būdo jauni žmonės gali pamatyti, kaip gyvena ir vystosi vakarų Europos valstybės. Kita vertus, vyresnioji karta, užaugusi Sovietų sąjungoje, turi suformuotus kitokius idealus ir stereotipus. Kaip bebūtų gaila, atrodo, kad daugelis pagyvenusių žmonių nenori ar negali adaptuotis prie šiuolaikinių standartų.
Kai kurie galbūt net nepastebi savo atsilikusių pažiūrų ( kalbant apie verslo galimybes, seksualines mažumas, valdžią). Deja, panašu, kad Lietuva yra vedama būtent tokių vyresnės kartos žmonių. Tai nėra tiktai vyriausybė. Netgi Lietuvos šviesuliai – universitetai skatina mokytis, bet nemoko, kaip reikia gyventi. Nėra pateikiama jokių alternatyvų - tik tradicinis karjeros kelias link dėstytojo ar laboratorijos darbuotojo posto. JAV inovacijų lopšys – Silicio slėnis, susiformavo padedant Stanfordo universiteto profesoriams, kurie motyvavo studentus kurti privačius verslus. Kodėl yra taip sunku pakeisti įpročius lietuviškuose universitetuose?
Pažvelgus į Lietuvos politikos padangę gali apimti tiktai gailestis ir nusivylimas. Kiek buvo publikuota gėdingų ir apgailėtinų interviu su Lietuvos politikais... Kaip dažnai iškyla korupcijos ar peštynių atvejai valdžioje... Pagrindinis klausimas, kuris kyla apžvelgiant Lietuvos politiką: kurgi ta jaunesnioji karta su naujais tikslais ir šiuolaikinėmis žiniomis? Kodėl vaikai nėra skatinami nuo mokyklinio amžiaus kurti ir keisti politinę sistemą? Lietuvai trūksta jaunų, kūrybingų žmonių, kurie turėtų ryžto ir išsilavinimo atstovauti jaunesnę kartą, kuri statys Lietuvą ateinantį dešimtmetį, kurie turi inovatyvių idėjų, kurie žino, kokioje Lietuvoje jie norėtų auginti savo vaikus.
Atsakymas yra paprastas ir sudėtingas tuo pat metu. Nepagarba vieni kitiems, nusistatymas prieš emigrantus, nieko keisti nenorinti vyresnė karta atgraso daugelį nuo savo tikslų siekimo. Nenuostabu, kad Milda Dargužaitė, „Investuok Lietuvoje“ vadovė atsistatydino dėl negalėjimo tinkamai komunikuoti su viršininkais.
Galbūt sunku suvokti tai iš šalies, bet tokia agentūra, kaip „Investuok Lietuvoje“ susiduria su didžiule priešprieša - savo klientams, užsienio verslams ji turi pristatyti Lietuvą kaip ypač inovatyvią, pažangią ir bendradarbiaujančią valstybę. Tuo tarpu kalbant su ministerijomis ir kitomis institucijomis reikia nuolat jas skatinti šalinti biurokratines kliūtis, ginti klientų interesus...
Žymus verslo kūrėjas ir finansuotojas Guy Kawasaki, kalbėdamas apie sėkmingos komandos sudarymą, yra pasakęs, kad norint būti sėkmingu vadovas turi būti A lygio žaidėjas (angl. A player) ir save apsupti taip pat A lygio žaidėjais (ne B lygio žaidėjais ir ne C lygio žaidėjais). Kaip bebūtų gaila, panašu, kad dažnai Lietuvoje D lygio žaidėjai samdo F lygio žaidėjus, o netyčia atsiradus A lygio žaidėjams arba protingesniems už patį viršininką, tiesiog stengiamasi jais nusikratyti.
Apibendrinant galima pasakyti, kad Lietuva yra nuėjusi didelį kelią nuo nepriklausomybės atkūrimo, tačiau lieka keletas esminių sričių, kurios turi keistis, kad galėtume save vadinti tikrais europiečiais. Kertinis akmuo, kurį dar reikia padėti, yra kultūra – tolerancija, pagarba.
Pagarba visiems, nes visi nori būti gerbiami kitų. Lietuvos jaunoji karta yra ta karta, tie žmonės, kurie turi vesti Lietuvą. Nors ir neatrodo, kad jaunesnioji karta yra didelė, ji galbūt kiek tylesnė (neinicijuoja nereikalingų referendumų ar protestų), be ši karta yra protinga, kūrybinga ir ateitis priklauso ne kam kitam, bet šiai kartai. Labiausiai linkiu Lietuvai, kad daugiau jaunų žmonių nepabūgtų keisti Lietuvos ir pritaikyti sau pagal savo poreikius. Galų gale – juk mes čia dar ilgai gyvensime ir auginsime savo vaikus!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Savo patirtimi galite pasidalinti žemiau: