Vienas žymiausių lenkų intelektualų, savo šalies ir Vakarų valstybių ordinais už tautų santarvės skatinimą apdovanotas, tarpukariu Lietuvoje gyvenęs prof. Stanislawas Stomma yra pasakojęs: „Kai netekę Vilniaus lietuviai valstybės sostinę perkėlė į Kauną, pastarasis tiesiog suklestėjo. Jis plėtojosi nepalyginamai sparčiau negu Lenkijos valdomas Vilnius.
© DELFI / Kiril Čachovskij

Kaune kilo pastatas po pastato, jie buvo nepaprastai didingi, gražūs, modernūs. Lietuvos visuomenė be galo mylėjo tą miestą, nors niekada neišsižadėjo Vilniaus ir tikėjosi jį susigrąžinti. Kas nuostabiausia – Lietuva neturėjo jokių gamtos turtų nei akmens anglies kaip, tarkime, Lenkija, lietuviai viską turėjo pirkti iš svetur, bet vis dėlto sugebėjo taip puikiai tvarkytis, taip rūpinosi piliečių gerove ir savo valstybės prestižu, kad mes, lenkai, net pavydėjome. Kokią puikią inteligentiją per trumpą laiką išugdė Lietuva! Kiek energijos, ryžto ir atsidavimo Tėvynei turėjo lietuviai! Iš jos pasišaipyti jie niekam neleisdavo. Lietuvos atgimimas anuomet ir tautos meilė savo šaliai lenkams darė milžinišką įspūdį!“

Šiandien dažnas užsienietis, apsilankęs Lietuvoje, pastebi, kad lietuviai nesuvokia, kuo yra turtingi, tiek valstybėje, tiek tautoje įžvelgia tik blogybes, čia klesti visa ko niekinimas, nenoras matyti pastarųjų 25 metų įspūdingus pasiekimus daugelyje sričių, o taip pat ir nesugebėjimas įvertinti, skatinti nuoširdžiai Lietuvai dirbančių talentingų jos žmonių.

Įstrigo atmintin prieš keletą metų kultūros renginyje Vilniuje vieno prancūzo ištarti žodžiai: „Mes, čia dirbantys užsieniečiai, negalim suprasti, kodėl lietuviai taip menkina savo šalį, kodėl tik kritikuoja ją, nemato nieko gero. Toks požiūris žlugdo žmones. Tiesiog stulbina tai, kad itin negatyvias mintis skleidžia Lietuvos spauda, komercinės televizijos. Kituose kraštuose tai būtų laikoma netoleruotinu dalyku, net nusikaltimu! O čia, regis, tai niekam nerūpi…“

Kiekvienas mūsų turbūt pripažinsime, kad pozityvios, geranoriškos nuomonės apie savo valstybę labai stinga. Nuolat girdime – Lietuva tokia maža, mes tokie menki, nesugebame nei to, nei ano, čia daugumas vagia, sukčiauja, žudo… Lietuvoje jau net filmai kuriami apie tautos išsigimimą. Per mūsų laisvės ketvirtį amžiaus ne tik neatsikratėme ciniško požiūrio į tautiečius, o neretai ir į patriotizmą, bet dar ir kuo toliau, tuo labiau tiesiog lenktyniaujama, kas vulgariau, šlykščiau pasišaipys iš tautos savybių. Stebina ir tai, kad politikai niekada nepasako gero žodžio apie savo pirmtakus, nors naudojasi pastarųjų darbo vaisiais.

Tarpusavio priešiškumo, nepakantumo, o ypač savo valstybės menkinimo Lietuvoje itin daug. O juk pasaulio išminčiai teigia, kad ne teritorijos dydis, ne tautos gausumas apsprendžia valstybės jėgą ir svarbą. Didis tas, kuris nelaiko savęs mažu!

Sunku būtų patikėti, kad iš tos pačios sovietų okupacijos išbridusioje du kartus už Lietuvą mažesnėje Estijoje nėra korupcijos, sukčiavimo, kitų nusižengimų, tačiau iš estų neišgirsi, kad jų valstybė menka, maža. Jiems būdinga girti savo šalį, didžiuotis ja. Ne kartą teko keliauti su estais, jie visi tvirtina: „Estija puikiai tvarkosi, mes pasiekėme nepaprastai daug, gyvename tikrai labai gerai!...‘‘ O ką bekalbėti apie amerikiečius – juk jie nuolat kartoja: „Amerika – didi šalis, tai nuostabiausia, turtingiausia, geriausia valstybė pasaulyje!“

Ne tik iki estų ar amerikiečių, bet ir iki lenkų šiuo atžvilgiu lietuviams, deja, dar toli. Pragyvenau Varšuvoje beveik du dešimtmečius, rašiau iš ten į mūsų spaudą, tad teko nuolat domėtis kaimynų gyvenimu. Vienas labiausiai kritusių į akis jų bruožų – tai begalinis patriotizmas. Lenkai laikomi didžiausiais patriotais Europoje. Kad ir kaip aršiai jie barasi, ginčijasi politiniais klausimais (tai lenkams buvo visada būdinga, ne tik šiuo metu), net ir dabar, kai, jų pačių nuomone, vyksta „lenkų karas su lenkais“, Lenkija jiems – šventas dalykas. Todėl tiek daug jie sugeba iškovoti sau naudos tarptautiniuose reikaluose, taip moka ginti savo valstybės interesus bet kuriuo klausimu.

Susirūpinus, kad pastaruoju metu imta vis daugiau šnekėti apie lenkų dalyvavimą Holokauste, mūsų kaimynų Kultūros ministerija ir Tautos atminties institutas jau steigia Totalitarizmų tyrimo centrą, kuris pasakos pasauliui „tikrąją istoriją apie nusikaltimus konclageriuose, hitlerininkų žiaurumus, trėmimus II pasaulinio karo metais“. Centras internete pateiks į anglų kalbą išverstus prieš 40 metų įrašytus daugybės liudininkų parodymus, kurie iki šiol visuomenei buvo neprieinami ir kurie, anot lenkų, gerokai skiriasi nuo žydų prisiminimų.

Kol mes metų metais svarstome, koks paminklas turėtų iškilti Vilniuje Lukiškių aikštėje, lenkai, atkūrę nepriklausomybę, tuoj Varšuvoje pastatė įspūdingą monumentą jų itin gerbiamai Armijai Krajovai, ant kurio išvardinti AK nuopelnai tautai. Pagerbdami didžiulį Amerikos prezidento Ronaldo Reagano indėlį į komunizmo žlugimą, tuo pačiu ir į Lenkijos išsivadavimą iš to jungo, vieną pagrindinių sostinės gatvių jie papuošė paminklu šiai iškiliai asmenybei. Na, o monumentų popiežiui Jonui Pauliui II ir Juzefui Pilsudskiui kaimynų šalyje pamatysi vos ne kiekvienoje gatvėje.

Minėjome du labai svarbius jubiliejus – mūsų atkurtos Nepriklausomybės ir Sausio 13-sios dvidešimtpenkmečius, LRT rodė įdomias laidas, labai reikalingus dokumentinius filmus, vyko iškilmingi minėjimai, koncertai. Deja, nepasinaudojome šiomis reikšmingomis sukaktimis, kad labiau sudomintume Vakarų žiniasklaidą Sąjūdžio, Kovo 11-osios svarba ne tik mūsų regionui, bet ir visai Europai, pasauliui. Apie Lenkijos „Solidarnosc“ nuopelnus žino visi, o apie Lietuvos vaidmenį sugriaunant sovietų imperiją, apie lietuvių skaudžią patirtį okupacijos metais, tremties kančias ir kaip pasiaukojamai gynėme savo Nepriklausomybę prieš 25 metus Vakarai net nenutuokia arba užmiršo.

Lenkija savo laisvės atkūrimo jubiliejų minėjo metais anksčiau, apie tai kalbėjo visas pasaulis. Ne tik todėl, kad tai didelė šalis. Lenkai patys įdėjo be galo daug pastangų kuo plačiau paskleisti žinią apie savo vaidmenį komunizmo žlugime, pateikė didžiausiems TV kanalams – CNN, BBC – reportažus apie jų valstybės, tautos istoriją, lenkų didvyriškumą. Tos laidos buvo ilgai rodomos, o iškiliausi Lenkijos visuomenės atstovai ne tik šalies, bet ir užsienio spaudoje su pasididžiavimu pasakojo, kas vyko jų valstybėje, kiek sunkumų teko įveikti ir kokią didelę pažangą šalis padarė pastaraisiais dešimtmečiais.

Daug dėmesio skirta valstybės veikėjams, ypač Lechui Walęsai. Nors „Solidarnosc“ lyderis, vėliau tapęs šalies prezidentu, Lenkijoje vertinamas prieštaringai, šaipomasi iš jo menko išsilavinimo (turi tik elektriko specialybę), iš pasipūtimo ir nusišnekėjimų (plačiai žinomas jo posakis ,,Esu už ir netgi prieš!“), be to, kai kas seniai teigė, jog L. Walęsa bendradarbiavo su komunistinės Lenkijos saugumu, tačiau jo nuopelnų vis dėlto niekas bent iki šiol neneigė. Dar daugiau – L.Walęsos vardu jau seniai vadinamos ne tik daugelio šalies miestų gatvės, aikštės, bet ir Gdansko oro uostas. Užsienio lenkų pastangomis net JAV, Kanadoje, Prancūzijoje irgi yra jo vardo gatvių, be to jam suteiktas Varšuvos ir kitų Lenkijos miestų garbės piliečio titulas, garsusis režisierius A. Wajda sukūrė apie jį biografinį filmą.

Net šiuo metu, kai rastas, kaip manoma, L. Walęsos ranka pasirašytas sutikimas bendradarbiauti su anos santvarkos saugumo tarnybomis ir kai imta kalbėti, kad jis įskųsdavo bendražygius, vis dėlto didžiuma lenkų piktinasi L. Walęsos autoriteto griovimu: „Solidarnosc“ lyderis turi ydų, bet jo nuopelnai tokie milžiniški, kad privalome puoselėti jo teigiamą įvaizdį“, „Net jei rasti dokumentai būtų autentiški, jie nenuneigia Walęsos didingumo“, „Šio žmogaus mito, kaip ir „Solidarnosc“ vaidmens nebeįmanoma sugriauti, tad neleiskime diskredituoti iškilios asmenybės, nes tai kenkia Lenkijai“.

Tokių minčių pilna kaimynų žiniasklaidoje, o didžiausias dienraštis „Gazeta Wyborcza“ organizavo akciją „Solidarizuojamės su Walęsa!“, kai kurie miestai suruošė į eitynes buvusiam „Solidarnosc“ vadui palaikyti. Pasigirdus balsams, kad reikia pakeisti Gdansko oro uosto pavadinimą, tuoj imta piktintis tokiu siūlymu. „Pasaulio akyse L. Walęsa turi likti didvyriu! Neleisime keisti Lenkijos istorijos!“ tvirtina daugelis. Valdantieji radikalūs dešinieji bene vieninteliai nesiliauja sakę, kad L. Walęsos legenda baigėsi ir niekada nebegrįš, o už išdavystes jam negalima atleisti. Bet ir tarp dešiniųjų yra manančių, kad jei L. Walęsa padarė klaidų, privalo prisipažinti, atsiprašyti, tuomet apsivalys ir jis, ir Lenkija, o šaliai tai svarbiausia.

Matant mūsų kaimynų dėmesį savo valstybės įvaizdžiui, Lietuvoje rodomas priešiškumas V. Landsbergiui, įvairių veikėjų pastangos apjuodinti jį, sumenkinti jo vaidmenį šalies istorijoje tiesiog stulbina. O juk ir šiandien nėra kito, ypač jo kartos, politiko, kuris taip aktyviai pasisakytų aktualiausiais Lietuvai klausimais ir taip įžvalgiai svarstytų pasaulio problemas. Teko matyti, su kokia pagarba V. Landsbergis sutinkamas Lenkijoje, kaip visada ten tituluojamas Lietuvos prezidentu ir kaip Varšuvoje net gatvėje praeiviai atpažįsta jį ir maloniai sveikina.

Įdomu tai, kad nors Lenkijoje daugelis V. Landsbergį laiko didžiausiu Lietuvos nacionalistu, kartais vadina net „lietuvių šovinistu“, vis dėlto dažnai girdėjau varšuviečius sakant: „Mes jums pavydime Landsbergio, jūsų valstybės iškiliausias žmogus kultūringas, išmintingas, jis net lenkiškai taisyklingiau kalba negu Walęsa!...“

Kaimynų spaudoje („Rzeczpospolita“, „Gazeta Wyborcza“, „Tygodnik Powszechny“) skaičiau: „V. Landsbergis Lietuvoje turi daug priešų, jo ypač nemėgsta kairieji, bet taip pat ir dalis spaudos, jie stengiasi nustumti jį nuo pjedestalo. Politikoje šis žmogus visuomet mato moralinį aspektą – gėrio kovą su blogiu. Tai turbūt būdingiausias jo bruožas... V. Landsbergis – pernelyg rafinuota asmenybė gan lėkštam lietuvių, kurie yra juk valstiečių tauta, skoniui. Bet visgi buvo Lietuvoje laikotarpis, kai savo tautai jis reiškė tą patį, ką Lietuva. Būtent jis išdrįso kategoriškai atmesti Gorbačiovo ultimatumą, kad Lietuva grįžtų į SSSR. Taip tvirtai, kaip lietuviai ir Landsbergis niekas su Kremliumi neišdrįso kalbėti... Visame pasaulyje apie Lietuvą tada buvo rašoma su simpatija, lietuvių kova buvo prilyginama Dovydo kovai su Galijotu.... Tikėkimės, kad ši nedidelė valstybė dar kartą taps politinių permainų pokomunistinėje Europoje pavyzdžiu ir vedliu.“

Didžiausią įspūdį lenkams padarė, kai gerokai įtemptų mūsų valstybių santykių metu Lenkijos parlamento tribūnoje pasakęs kalbą V. Landsbergis drąsiai ir netikėtai užtraukė Lenkijos himno žemaitiško varianto, kurį 1863 m. sukilimo prieš carinės Rusijos priespaudą dienomis dainavo Lietuvos sukilėliai, posmelį:

„Dabar lenkai neprapuolė,

Kol žemaičiai gyvi,

Kad visi prie ginklo puolė,

Tai ir bus szczastlivi.

Lenkai, lietuviai, žemaičiai daugybė

Kaip visada buvom, taip būsim vienybėj...“

Lenkijos parlamentarai tuomet ilgai plojo atsistoję.

Labai skiriasi taip pat Lietuvos ir Lenkijos požiūriai į kultūrą. Kaimynų valdžia kur kas labiau remia šią sritį. Kultūros objektų statybos masto, valdžios finansinės pagalbos teatrams, muziejams, koncertinėms įstaigoms, muzikos kolektyvams reikia jiems tik pavydėti. Ypač negailima lėšų ir dėmesio lenkiškos kultūros sklaidai užsienyje. Lenkams tai – garbės ir prestižo reikalas, ne mažiau svarbus nei ekonomikos laimėjimų pristatymas. Žinoma, tai taip pat susiję su jų patriotizmu.

Lietuvą neblogai pažįstantys lenkai teigia, kad savo kultūros garsinimui pasaulyje mes akivaizdžiai skiriame per mažai dėmesio. Kaip yra sakiusi buvusi Lenkijos kultūros instituto Vilniuje vadovė Malgorzata Kasner, mūsų valstybė turėtų labiau vertinti didžiausią tautos turtą – kultūrą. Išties Lietuvos kultūros įstaigų padėtis, palyginus su Lenkijos, atrodo tiesiog apgailėtinai. O juk turime tokių kultūros pasiekimų, kuriais reikia didžiuotis – mūsų muzikos, dailės mokyklos išugdo nuostabius talentus, lietuvių teatralų darbai garsūs pasaulyje, mūsų dainininkai, kiti atlikėjai kviečiami į prestižiškiausias užsienio scenas! Deja, valdžios parama jiems minimali, tarsi ši patriotizmą skatinanti sritis jai visai nerūpėtų. Apskritai, krinta į akis, kad Lenkija viskam randa pinigų, gi Lietuvoje amžinai viskam jų trūksta.

Turime taip pat nuostabių mokslininkų, be galo veržlių, gabių, tikinčių savo sėkme jaunų verslininkų, užsienyje aukštai vertinamų startuolių, patriotiškų Lietuvos kariuomenės savanorių – jais irgi reikia didžiuotis. Apskritai nepriklausoma Lietuva užaugino daug šaunaus jaunimo, mylinčio Tėvynę, aktyviai veikiančio jos labui, gaila tik, kad žiniasklaidos dėmesio centre dažniausiai ne jie, bet pramogų pasaulio „elitinės įžymybės“ arba nusikaltėliai, o nusikaltimai aprašinėjami kuo detaliau lyg siekiant juos plačiau paskleisti. Net ir didžiausią optimistą, peržvelgus mūsų žiniasklaidą, gali apimti pasibaisėjimas Lietuva. Beje, Lenkijos spaudoje nusikaltimams skirtų puslapių neišvysime, nors lenkai tikrai ne šventi, baisenybių toje šalyje žymiai daugiau, juk ir gyventojų skaičiumi ji dešimt kartų pranoksta Lietuvą.

Nestinga Lenkijoje pavydo, apgaulių, sukčiavimo, politinių rietenų, žmonės ten daug kuo nepatenkinti, tačiau jų visuomenė nepalyginamai pilietiškesnė, aktyvesnė, drąsesnė, ne vien bumbėti linkusi kaip Lietuvoje. Na, ir, žinoma, kasdienio elgesio kultūros iš lenkų galime pasimokyti.

Akcentuodami, ką turime gero, palaikydami, gerbdami atsidavusiai, nuoširdžiai savo šaliai dirbančius iškilius jos piliečius, rodome pagarbą ir savo valstybei, o neįvertindami jų,

menkindami pasiekimus menkiname tuo pačiu ir save. Jei gerbtume vieni kitus, tuomet ir žvilgsniai gatvėse būtų šiltesni, draugiškesni, gal išnyktų elgesio šiurkštumas, chamizmas, su kokiu susiduri Lietuvoje nuolat, o nuvykusį į Lenkiją lietuvį nebestebintų nepaprastas lenkų mandagumas, tarpusavio geranoriškumas, paslaugumas.

Prieš 20 metų Jerzy Giedroyco lenkų kalba leistas žurnalas „Kultura“ rašė: „Turime atiduoti lietuvių tautai deramą pagarbą už jos atkaklų nepriklausomybės siekimą, už jos ištvermę ir meilę, kurie padėjo beveik iš nieko sukurti tautos kultūrą, už jos ūkiškumą, darbštumą, organizuotumą. Didi ta mažutė Lietuva“... Ar dar kas nors apie mus taip rašys? Ir ar patys taip galvojame?

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Vaikinui buvo sunku pripažinti savo lytinę orientaciją: apmaudu, kad savo šalyje turiu tai slėpti
 (67)

Norėčiau, bent dalinai prisistatyti, nes pilnai to padaryti negaliu dėl itin homofobiškos...

Vilniaus plėtra: sostinė pamažu virsta vienu dideliu perkūnkiemiu (55)

Atsiliepiu į DELFI skaitytojo straipsnį „ Pažėrė pasiūlymų, ką reikia gerinti Vilniuje:...

Trys punktai Verygai: jūs visus laikote neišmanėliais, kuriuos reikia perauklėti (262)

Nulis atjautos, nulis nuoširdumo, nulis empatijos. Kas? Veryga. Šiam ministrui aplinkui visi...

(Ne)receptinių vaistų skandalas paskatino pasidalinti istorija: jau ir taip daug ištvėriau (138)

Migrena sergu neseniai, bet labai daug ištvėriau ir dar daug laukia. Norėčiau pasidalinti savo...

Padėtis Lietuvoje išvedė iš kantrybės – pasiūlė tapti Vokietijos dalimi (405)

Pripažinkime, mums nepavyko. 27-erius metus puoselėta Lietuvos idėja, kurią intelekto nesužalotos...

Top naujienos

Kas vertas pakeisti Grybauskaitę? Labiausiai lauktos pavardės praeiviai kažkodėl vengė (508)

Nors iki prezidento rinkimų liko dar pusantrų metų, viešojoje erdvėje prasideda diskusijos, kas...

Naujas posūkis NT rinkoje – prasidėjo žaidimai su kainomis (33)

Stabtelėjus nekilnojamojo turto pardavimams, pasigirdo gandų apie tai, kad vystytojai, kuriems...

Keisti Pūko keliai į Kultūros komitetą: susitarimas rastas ir tarp didžiausių oponentų (6)

Seimo komitetų postų dalybos panaikino priešpriešą ir tarp didžiausių oponentų. Opozicinės...

Teismo verdiktas: „Linkomanija“ turi būti blokuojama papildyta 16:42 (297)

Pirmadienį Vilniaus apygardos teismo posėdyje paskelbtas sprendimas vadinamojoje...

Dėl sviesto kainų kilo „kruasanų krizė“ (3)

Prancūziją ištiko „Kruasanų krizė“. Šalyje ne pirmą mėnesį trūksta sviesto ir dėl to...

Černobylio katastrofa: švedų mokslininkai paskelbė kitokią įvykių versiją (32)

Švedų mokslininkai padarė išvadą, kad per Černobylio atominės elektrinės avariją įvyko...

Į rinktinės stovyklą atvykęs Kšyštofas pažėrė šmaikščių perliukų (31)

„Glaudžių neėmiau. Ne atostogauti atvažiavau“, – vos įžengęs į Palangos „Vanagupės“...

„Regnum“ Lietuvai paišo juodus scenarijus: jei neklausysite, maža nepasirodys (106)

Lietuva, Latvija ir Estija Rusijoje – niekam neįdomios. O tuo pačiu jos, kartu su NATO ir JAV...

Apie režisieriaus Barto skandalą sužinojo visas pasaulis: jau rašo ir užsienio žiniasklaida (36)

Vienas didžiausių kino ir šou pasaulio naujienų portalų „ The Hollywood Reporter “ neseniai...

Krizė Vokietijoje: padėtį bando gelbėti prezidentas (18)

Praėjus kelioms valandoms nuo derybų dėl koalicijos žlugimo, Vokietijos prezidentas paragino...