Pasakyti, kad myliu, kad gailiuosi dėl to, kad svarbiausiu tau momentu nusigręžiau nuo tavęs. Bet pasakyti tiesiog neišeina... Nedrįstu net pažiūrėti tau į akis... Per tiek metų tiek žodžių buvo pasakyta, tiek ašarų pralieta... Ir štai dabar tave išduodu, nors turėčiau tave palaikyti ir būti šalia.
Vis prašei pagaliau išsiskirti, kad pagaliau būtume kartu, o aš vis atidėliojau, nes paniškai bijojau to, kas užgrius. Galiausiai nieko nereikalavai, tik žodžių, kad būsim kartu. Ir aš vėl tylėjau, negalėjau Tau pasakyti, kad nebūsim kartu, nors Tu esi mano žmogus, tik ir vėl supanikavau..
Žinau, kad niekada man už tai neatleisi, mano atsiprašymo neužtenka, dabar esu tau niekas, nebūsi kartu, nes labai stipriai tave įskaudinau... Pati savęs už tai nekenčiu. Esu bailė, paleidusi savo laimę, o prieš tai sugriovusi gyvenimą Tau... Atleisk man, mano Meile.
P.S.: nežinau, ar pamatysi šį laišką, bet jei vis dėlto... Tuomet suprasi, kad jis skirtas Tau
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Prašome Jūsų – pasidalinkite savo patirtimi ir patarkite išduotiesiems, ar verta bandyti su neištikimybe susitaikyti? Gal patys esate išdavę mylimą žmogų ir turite tam pasiteisinimą? O gal fizinės neištikimybės apskritai nelaikote išdavyste? Laukiame Jūsų nuomonės ir istorijų.
Už atvirumą ir nuoširdumą Jums padovanosime prizą – dviem žmonėms už laiškus atiteks D. Radulescu romanas „Juodosios jūros sutemos“ apie prarastą meilę. Savo nuomone galite pasidalinti spausdami pilką mygtuką žemiau arba rašydami laiškus el.paštu pilieciai@delfi.lt. su prierašu „Išdavystė“.
