Pirmą kartą pamačiau Tave, kai maloniai plepėjote. Jau buvau girdėjęs apie Tave. Girdėjęs jus bendraujant telefonu. Pasisveikinau. Gražus, išskirtinių bruožų veidas, ilgos, natūralios blakstienos, tamsūs, ilgi plaukai. To nepastebėti galėjo nebent aklas. Tačiau net tolimiausiame galvos užkabory, nekilo nei menkiausios minties apie mus. Mačiau tik gerokai jaunesnę, gražią moterį.

Esu bendraujantis, Tavo vyras – taip pat, tad nenuostabu, kad ekspromtu kartu sutikome Naujus metus nepažįstamoje kompanijoje. Pradėjome kartu leisti laiką. Kartais iškylavome. Susidraugavo ir vaikai, kurie buvo panašaus amžiaus.

Taip įvyko, kad dėl įvairių temų, pokštų ir juokų tapome artimi. Labai artimi. Iki išnaktų ar paryčių bendravome socialiniuose tinkluose. Buvo visko. Pykčio. Liūdesio. Ašarų. Nerimo. Juoko. Davėm ir ėmėm vienas iš kito tai, ko mums trūko. Galėjom sukarti kelio galą ar iškrėsti kokią kvailystę, kad nors minutę galėtume bent pažiūrėti vienas į kitą.

Galų gale supratome, kad neišdrįsim visko nutraukti ir pasižadėti vienas kitam. Teko grįžti ten, iš kur buvome pabėgę. Tai sunkus ir kankinantis jausmas, besitęsiantis iki šiol, nors jau praėjo daug laiko nuo tos akimirkos, kai paskutinį kartą jautėme vienas kitą.

Žinau, kad myliu Tave. Žinau, kad ilgiuosi Tavęs. Žinau, kad nesigailiu nė vienos akimirkos, praleistos su Tavimi. Žinau, kad vėl pakartočiau viską nedvejodamas. Žinau, kad supranti, ką parašiau „. :“. Ir žinau, jei perskaitysi, suprasi, kad tai esu aš...

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

„Visi greiti teisti... Pasmerkti... Niekinti... Tegul kiekvienas atsisuka į save... Švento nerasime. Juk turime jausmus, širdį ir gyslomis kraujas, o ne šaltas vanduo teka... Ir, būna, chemija suveikia“ – šie DELFI diskusijų skiltyje išsakyti komentatoriaus žodžiai tikriausiai artimi kiekvienam, bent kartą tyčiomis ar ne nusižengusiam visuomenėms normoms, ką galima ir ko negalima daryti įsimylėjus.

Ne paslaptis – visko nutinka, pamažu blėstant santuokinei meilei ar ilgą laiką ieškant to vienintelio ar vienintelės. DELFI skaitytojai yra dalijęsi įvairiomis tokiomis patirtimis: trumpalaikis romanas nesugriovė santykių, o liko maloniu prisiminimu; atsiradusi meilužė susilpnino pasitikėjimą; paplūdimyje prasidėjęs romanas išaugo į didžiulę meilę.

Kviečiame pamiršti stereotipus ir papasakoti apie nuotykį, kuris jums tapo svarbiu prisiminimu, kaip reikėtų elgtis ar nesielgti. Atvirai pasidalinkite savo patirtimi, kurios negalite pamiršti. Kaip baigėsi jūsų trumpalaikis romanas? Gal taip, pavyzdžiui, atradote savo mylimąjį? O gal atvirkščiai – turite griežtą nuomonę ir norite ją išsakyti, jaučiatės nukentėjęs dėl laisvo partnerio požiūrio į santykius?

Jūsų istorijas publikuosime anonimiškai – vienam iš Jūsų pažadame įspūdingą prizą: 100 eurų vertės „Laisvalaikio dovanų“ čekį! Konkursas tęsiasi iki balandžio 19 d. Savo laiškus galite siųsti el. paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Nuotykis“ arba spausdami pilką mygtuką čia (nepamirškite nurodyti el. pašto adreso tekste, kurio kiti nematys).