Tai byloja iki dabar sukabintos nuotraukos, kuriose mes – susikibę už rankų... Visą gyvenimą žinojau, kad Tėvelis – mano ramybės uostas. Tarsi laivas išplaukiau į savarankišką gyvenimą, bet namų šiluma ir laukimu degančios Tėvelio akys visada kaip švyturys rodė kelią į uostą.
Beprotiškai trūksta jo žvilgsnio, jo aidinčių žingsnių... Tačiau aš žinau – jis šalia manęs mano mintyse, mano širdyje... Kai man sunku, kai jo ilgiuosi, ieškau jo pėdsakų žvaigždžių platybėse.
Tuomet mano širdis randa ramybę – susitinkame sapne... Kaskart regiu jo akis – jos visada kartoja man, kad būčiau rami, jam viskas gerai. Nubudusi suvokiu, kad sapnas mane nuolat lydi ten, kur manęs laukia Tėvelis. O aš, nešina žvakute ir baltomis gėlėmis, skubėsiu jam pranešti apie save, uždegdama žiburėlį... Tarsi maža mergaitė skubėsiu į savo ramybes uostą...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Pirmosiomis lapkričio dienomis kone visa Lietuva važiuoja uždegti žvakių mirusiam, tačiau širdyje visuomet gyvam artimam žmogui. Ne vienas, net ir praėjus daug laiko po skaudžios netekties, regi jį savo sapnuose, prisimena atvykęs į jo namus ar į rankas paėmęs velioniui brangų daiktą. Prašome jūsų pasidalyti pasakojimais – ar jums yra tekę susapnuoti artimuosius, kurių netekote, sapnuose iš jų išgirsti pamokymų ar patarimų?
Kviečiame pasidalyti savo istorijomis! Ar pamatyti sapne vaizdai, išgirsti patarimai buvo reikšmingi? Kaip paaiškinate tokius sapnus? O gal jokios reikšmės jiems neteikiate?
Vieno pasakojimo autoriui, kurį išrinks redakcija, padovanosime dvi knygas. Savo patirtimi kviečiame dalintis el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Sapnas“ arba spaudžiant pilką mygtuką čia iki lapkričio 8 d.