aA
Nespėjau Tavęs atsiprašyti. Išėjai netikėtai. Staiga. Žinia, kad Tavęs nebėra, trenkė kaip žaibas. Apakino. Pribloškė. Nesuvokiau, kas atsitiko. Negalėjau patikėti, kad tai tiesa. Buvai jaunas. Per jaunas numirti. Verkiau kaip vaikas ir visiškai nesigėdijau savo ašarų.
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Verkiau visiems matant. Upeliais liejau ašaras bažnyčioje ir kapinėse. Tačiau niekas net nesistengė manęs raminti ar paguosti: buvo aišku, kad Tavęs nemylėjau – juk stovėjau įsikibusi į parankę kitam.

Laikas nelaukia, kada sugalvosim ištaisyti savo klaidas. Jis nesuteikia galimybės sugrįžti atgal ir neleidžia mums nieko pakeisti ar pakartoti. Tačiau žinau, kad net ir sugrįžusi į savo jaunystę aš negalėčiau Tavęs pamilti. Vėl būtum man draugas. Nuostabus, ištikimas, mielas bičiulis, bet ne mylimasis. Niekada Tau nieko nežadėjau. Ir kaltinti save galiu nebent tuo, kad nebuvau pakankamai žiauri, kad atimčiau iš Tavęs viltį.

Leidau Tau kaip nuolankiam ir ištikimam šuniukui sekioti man iš paskos, leidau žemintis, maldaujant mano žvilgsnio, šypsnio, žodžio... Šaipiausi iš Tavęs, matant draugams, neslėpiau net nuo tėvų, kad esi man it virvelėmis tampomas žaisliukas, panorėjus paimamas pažaisti, o atsibodus – numetamas į kampą. Buvau beširdė, bejausmė ir šalta.

Naudojausi Tavo besąlygiška ir akla meile, leidau Tau dievinti ir garbinti mane, buvau kupina puikybės ir išdidumo. Tačiau giliai širdyje vis dėlto kirbėjo gailestis – puikiai supratau, kaip sunkiai neši savo nuolankiosios meilės be atsako naštą ir kokios nepakeliamos Tau metų metais nesibaigiančios mano subtilios patyčios. Tačiau pripažink, juk ir Tavasis atkaklumas neturėjo ribų. Ir kas galėjo pagalvoti, kad vaikiška meilė, užsiliepsnojusi Tavo širdyje, kai dar buvome tik septintokai, net ir nesulaukdama atsako gyvuos tokius ilgus metus...

Dabar, prabėgus daugybei metų, svarstau, kuo gi taip beprotiškai traukiau Tave, kad nesiliovei manęs mylėti ir leidaisi žeminamas bei skaudinamas. Juk nebuvau gražuolė. Net atvirkščiai: vis sielojausi dėl savo netobulų kūno linijų, jaunatvinių spuogų, nepaklusnių plaukų ir verkšlenau veidrodyje matydama toli gražu ne tokį, kokį norėčiau, vaizdelį – mano akiai visos klasės mergaitės buvo nepalyginamai gražesnės už mane. Bet Tu į jas nebežiūrėjai...

Tau mirus, mane surado Tavo žmona. Moteris, priėmusi Tavo širdies gerumą, ištikimybę ir meilę. Gavusi iš Tavęs tai, ko nepanorau aš. Praleidusi su Tavimi paskutiniuosius ir, kaip vėliau sužinojau, sunkios ligos slegiamus Tavo metus. Išdidi ir liūdna. Sėdėjome kavinukėje, gurkšnojome vyną. Verkiau. Ji atvežė man pluoštą senų mokyklinių nuotraukų ir aplanką su popieriais, kuriuos saugojai ir branginai. Kaip nustebau jame radusi Tavo eilėraščius, skirtus man! Buvai tikras slapukas, net neįtariau, kad kaip kregždė lizdą lipdai tokias nuostabias eiles...

Dabar net mintinai moku kai kurias švelnias Tavo vilties ir skaudžias nevilties eilutes. Radau Tavo dienoraštį. Tačiau neišsigąsk – neskaičiau jo. Negalėjau ir nenorėjau skaityti. Tai – Tavo mintys, net jei jos ir apie mane. Bet labiausiai mane nustebino mano ranka rašyti laiškeliai. Mėtydavome juos vieni kitiems per pamokas, stengdamiesi pasislėpti nuo mokytojų – juk mobiliųjų dar neturėjome. Tu juos išsaugojai. Tu branginai mano laiškelius, ant mažų popierėlių parašytus septintoje klasėje: juokingai naivius ir vaikiškus... Atmintis išbluko, tačiau tuose laiškeliuose vėl regiu save – paiką nesutramdomą mergiotę, vilkinčią ruda mokykline uniforma... Tokią mane ir mylėjai...

Vasarą atvažiuodavai su dviračiu. Kartą per siaubingą liūtį net lango nepravėriau, nors mačiau, kad sulytas kaip viščiukas trypčioji gatvėje. Mamos kviečiama nesiteikdavau net nužingsniuoti iki telefono, jei būdavau kieme, kai skambindavai. Duodavau Tau išsiųsti laiškus, kuriuos parašydavau vaikinukui, gyvenančiame kitame mieste. Leisdavau, kad nuvežtum mane savo motociklu į šokius, kad pasišokčiau su kitais vaikinais, nekreipdama į salės kampe sėdintį Tave nė menkiausio dėmesio. Pabėgdavau nuo Tavęs, grįždavai savo motociklu vienas, bet kitą šeštadienį vėl veždavai mane ir vėl kartojosi ta pati istorija.

Norėdamas man įtikti net nugvelbdavai tėvo žiguliuką, bet ir su juo grįždavai po šokių vienas. Padėdavai man darbuotis, kai namuose neišvengdavau smulkių ir nuobodžių darbelių: kartu skabėme uogienei braškes, krapštinėjome kauliukus iš vyšnių, nuo galvos iki kojų apsitaškydami jų sultimis (oi, kaip norėjai pirštų galiukais nuvalyti man nuo veido tuos smulkius raudonus taškelius...). O aš net neleisdavau laikyti manęs už rankos, kai malonėdavau neatsisakyti su Tavimi pasivaikščioti paupiu. Tačiau kuo labiau stengiausi Tave pažeminti ir atstumti, tuo labiau Tu veržeisi į mane ir siekei manęs. Atsidūrėme užburtame rate. Abu.

Galiausiai apgavau Tave, įstodama mokytis į aukštąją mokyklą kitame mieste nei Tu. Buvau tą žingsnį suplanavusi iš anksto, nors ir žinojau, kad tikiesi, kad mokysimės tame pačiame universitete. Žinau, kad visą pusdienį blaškeisi stotyje, laukdamas manęs, atvežančios stojimo dokumentus. Ir aš iš tiesų tą dieną juos vežiau į priėmimo komisiją, tik... į kitą universitetą, į kitą miestą. O kai vakare apimtas nevilties paskambinai man į namus, jaučiau, kaip mano žinia atėmė Tau žadą. Tikėjaisi, kad studijuodami galų gale būsime drauge. O aš tikėjausi, kad išvykę studijuoti galų gale nutolsim vienas nuo kito ir Tavo beprotybę pasiekusi meilė išblės. Deja.

Atvažiuodavai pas mane savaitgaliais po paskaitų. Kartais mano bendrabučio kambarėlyje net rasdavai vaikinuką, su kuriuo susipažinau pirmomis studijų savaitėmis ir jau buvome bepradedą draugauti. Sėdėdavai liūdnas, tylus, įbedęs žvilgsnį į vieną tašką. Atrodei apgailėtinai. Ilgainiui net ir studijų draugai žinojo, kad turiu „šešėlį“, beviltiškai slankiojantį man iš paskos – vieni jo gailėjosi, kiti šaipėsi. O Tu nenorėjai suprasti, kad metas visą bevaisę mūsų praeitį užbraukti brūkšniu ir viską pradėti iš naujo: kitur, kitaip, su kita mergina.

Toli gražu... Tu tarytum tyčia elgeisi atvirkščiai: atkakliai važinėjai pas mane (buvau net įsigudrinusi nuo Tavęs pasislėpti. Deja, Tavo atvykimai ne visada man būdavo iš anksto žinomi). O užbaigęs pirmąjį pusmetį iš universiteto Vilniuje perėjai į institutą Kaune ir, savo nelaimei, vėl priartėjai prie manęs.

Kai galų gale griežtai atsisakiau Tave regėti savo akyse, pradėjai organizuoti klasės susitikimus. Kviesdavai visus draugus, studijuojančius Kaune, kol kartą nuvažiavusi su jais susitikti pamačiau, kad vėl manęs lauki vienas... Atleisk, kad pastūmusi taurę vyno palikau Tave vieną sėdėti kavinėje. Atleisk, kad turėjai suplėšyti bilietus į teatrą, kai atsisakiau su Tavimi į jį eiti, nors žinojau, kad stengeisi kaip įmanydamas įtikti man savo pasiūlymu. Atleisk, kad nuobodžiaudavau klausydama Tavo skaitomų ištraukų iš Tave sužavėjusių romanų, tik nerimaudavau ir skubėdavau kuo greičiau ištrūkti iš Tavo draugijos. Atleisk, kad atsitiktinai sutikusi Tave miesto šventės šurmulyje taip pat „atsitiktinai“ ir dingau minioje, nepakeldama Tavo nuolankaus tipenimo greta. Atleisk, kad net neišėjau pro duris susitikti su Tavimi švęsdama savo 19-tąjį gimtadienį su draugais, o Tavo atneštą rožę ir atviruką, kurį saugau iki šiol, man perdavė prie kavinės durų budėjęs apsaugos darbuotojas (po gražiais linkėjimais santūriai pasirašei: „vienas iš draugų, kuriems tu tapai nebeprieinama“...).

Atleisk, kad tik juokiausi, kai suglumai ir sustingai it stulpas sužinojęs, jog išteku. Kad negalėjau Tau meile atsakyti į Tavo beribį, gilų ir gražų jausmą, nesunaikintą ilgus mano abejingumo ir pašaipos metus. Atleisk, kad kaip aikštinga princesė širdau sužinojusi, kad ir Tu suradai sau artimą sielą, savo antrąją obuolio pusę, ir ją vedei – juokingai įsivaizdavau, kad mano atstumtas privalai visą likusį gyvenimą taip ir likti atstumtuoju, vienišiumi ir nevykėliu...

Atleisk, kad artėjant Vėlinėms rašau ir prikeliu iš praeities tokius tolimus ir tokius skaudžius prisiminimus. Tačiau prisiminimai visada ateina nekviesti. Bėgant metams vis dažniau prieš akis iškyla liūdnos Tavo akys, o naktimis vis dažniau sapnuoju Tave, ir beveik kaskart tuose sapnuose mes vėl vaikštinėjame paupiu, Tu mokai mane gyventi neskaudinant žmonių, prašai atsikratyti puikybės (kurią, beje, pats manyje ir užauginai) ir juokdamasis sakai man, kad mėgsti sėdėti ant debesėlio, tabaluoti kojom ir iš aukštybių smalsiai stebėti, kaip kapstausi, mėgindama susidoroti su visomis savo gyvenimo ir meilės problemomis. Sakai, kad dar susitiksim, kad meilė, kurią man jautei, niekur nedingo, kad ji mums abiem buvo duota kaip didelis gyvenimo išbandymas, kaip galimybė pratęsti, o gal ištaisyti tai, ką galbūt pradėjome ankstesniuose savo žemiškos būties keliuose ir paklaidinome klystkeliuose...

Nežinau, ar įvykdėme mums skirtą Likimo ir Gyvenimo misiją. Tačiau esu tikra, kad daugybė gražių susitikimų mūsų dar laukia. Ir gal tuomet abu drauge liepsnosime nuostabios Meilės ugnimi, patirdami pačią dieviškiausią būties palaimą.

Tikėkime tuo.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Ne vienas žino auksinę taisyklę: geriau gailėtis to, ką pasakei, nei to, ko nepasakei. Deja, realybėje jos laikytis sudėtinga – orumas, principai ar kadaise pasakyti žodžiai trukdo pasakyti tai, ką širdyje trokšti: kad pasiilgai, norėtum susitikti, pyksti ar negali pamiršti. Mintyse skaičiuojate, kiek laiškų ar žinučių būtumėte išsiuntę, jei ne baimė būti atstumtam? Tuomet kviečiame jus įkvėpti drąsos.

Norite išsakyti, ką jaučiate? Nusiųsti laišką tam, kuris atsakymo, deja, jau nebeperskaitys? Iš savo klaidų pamokyti kitus? Viešai prisipažinti, parodyti dėmesį? Tuomet kviečiame pasidalinti neišsiųstais, bet širdyje jau parašytais laiškais.

Ne vieną tokį laišką skaitytojai jau yra siuntę DELFI – mergina parašė laišką neištikimam vaikinui, moteris – mylimam meilužiui, dėl kurio vyro taip ir nepaliko, Ronaldas M. išdrįso atsiųsti laišką skirtą gyvenimo meilei.

Pasidalinkite savo laišku. Vienam konkurso dalyviui, kurį išrinks redakcija, atiteks 3 mėn. pasirinkto DELFI grupės žurnalo prenumerata. Savo patirtimi kviečiame dalintis el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Laiškas“ arba spaudžiant čia iki lapkričio 2 d.

Skaičius ant konkurso nuotraukos rodo, kiek žinučių žmonės jau atsiuntė bei kiek dienų liko iki konkurso pabaigos.

Konkurso taisyklės:

1. Konkursas vyksta nuo nuo spalio 12 d. iki lapkričio 2 d.;
2. Dalyvauti žaidime gali visi. UAB „Delfi“ darbuotojai žaidime dalyvauti negali;
3. Nugalėtojas/-a renkamas/-a redakcijos 2015 m. lapkričio 3 d. iš visų dalyvavusių žaidime. Nugalėtojas ar nugalėtoja bus skelbiamas konkursiniame tekste ir jam/jai pranešama asmeniškai žaidime nurodytu el. paštu.;
4. Konkurso prizas – 3 mėn. pasirinkto DELFI grupės žurnalo prenumerata;l
5. Konkurso dalyvis sutinka su šiomis Taisyklėmis ir pareiškia, kad jis/ji pateikia savo duomenis delfi.lt savo noru ir sutinka, kad jo/jos pateikti duomenys, būtų saugomi delfi.lt duomenų bazėje 3 savaites. Konkurso dalyvis pateikia savo duomenis delfi.lt tam, kad tretieji asmenys (šiuo konkrečiu atveju konkurso prizo steigėjas) galėtų prie šių duomenų prieiti, juos peržiūrėti ir kopijuoti, norėdamas susisiekti su konkurso dalyviais.

DELFI pasilieka teisę kai kurias istorijas publikuoti kaip atskirus straipsnius. Nepaisant to, ar tekstas buvo publikuotas kaip atskiras straipsnis, ar pasirodė konkursinio teksto apačioje kaip žinutė, jis vis tiek dalyvauja konkurse.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Tėvelių elgesys Vingio parke sugadino dieną: man tai nenormalu (19)

Praėjusį savaitgalį Lietuvoje laikėsi gražūs ir šilti orai. Tokiu oru nesinori sėdėti...

Rinkimų tvarka kaime primena sovietmetį: kada nustosime bijoti? (1)

Miestelyje X vyko seniūnaičio rinkimai . Aš buvau save išsikėlęs kandidatas. Naiviai galvojau,...

Užklupusi liga parodė Lietuvos institucijų grimasas: ar ten sėdintys jaučiasi nuo visko apsaugoti? (20)

Oi kaip neretai man norisi pakartoti tą garsiąją AtA Bobelio frazę – mūsų Seimas bukas. Ir...

Mokytoja nevynioja žodžių į vatą: griauti reikia tada, kai turi aiškią ateities viziją (24)

DELFI publikuotas abiturientės laiškas sulaukė ir mokytojos reakcijos, kuri teigia, jog norint...

Mokytojo prestižas: mokytojais tapsime tik įgyvendinę paprastus dalykus (23)

Mokytojo autoritetas yra tragiškai smukęs. Ant mokytojo pečių kraunama didžiulė našta:...

Top naujienos

Skvernelis neigia, kad išsipūtęs biudžetas paveiktas artėjančių rinkimų (11)

Vyriausybėje baigtas aptarti svarbiausias finansinis dokumentas – Lietuvos biudžetas ....

Vladimiras Laučius. Demokratinio kapitalizmo saulėlydis (II). Tamsieji amžiai (78)

Šiuolaikinės demokratijos modelį, įsigalėjusį po Antrojo pasaulinio karo ir iš esmės...

Šiaulių darželio tėvai nebegali tylėti: kodėl patys turime pirkti vaikams pieštukus ir popierių? (23)

Tėvų bendruomenė iš vieno Šiaulių lopšelio-darželio kreipėsi į DELFI redakciją su prašymu...

Išslaptintuose dokumentuose – informacija apie Putino konkurentą (73)

Jungtinėse Valstijose išslaptinti pirmojo Rusijos prezidento Boriso Jelcino ir JAV prezidento...

Didžiausią galvos skausmą įvardinęs Adomaitis – apie priverstines korekcijas: neturėjome kito šanso (1)

Prieš antradienio rytinę treniruotę aikštės viduryje Vilniaus „Ryto“ vyriausiasis treneris...

Oficialu: nuo kitų metų – didesni atlyginimai (30)

Vyriausybė antradienį pritarė minimalios mėnesio algos ( MMA ) didinimui – nuo kitų metų ji...

Šimašiui – smūgis iš savų: liberalai žada kelti kitą kandidatą atnaujinta 12.04 (118)

Vilniaus meras Remigijus Šimašius antrą kartą kandidatuoti mero rinkimuose nusprendė ne su...

Tėvelių elgesys Vingio parke sugadino dieną: man tai nenormalu (19)

Praėjusį savaitgalį Lietuvoje laikėsi gražūs ir šilti orai. Tokiu oru nesinori sėdėti...

2019 metų biudžetas: pažadai dirbantiesiems ir didesni vaiko pinigai papildyta 12.27 (49)

50 eurų sieksiantys vaiko pinigai , 30 eurų didesnė minimali mėnesinė alga, 40–50 eurų...

Skandalas tęsiasi: Simo Jasaičio advokatas ruošiasi teismui su Oksana Pikul (55)

Prieš keletą mėnesių viešai aptarinėtas Simo Jasaičio (36 m.) ir Oksanos Pikul (34 m.)...