Mirus tetai susiruošiau į laidotuves. Teta buvo visų mylima, į laidotuves atvyko ir daug kaimynystėje gyvenusių žmonių. Buvo ir tolimų giminaičių, ir vaikystės draugų...
Jo iš pirmo žvilgsnio nepažinau. Bet vos pamačius, vos pažvelgus į akis, net suvirpėjau – per kūną perbėgo šiurpuliukai. Tas žmogus spinduliavo ypatinga energija.
Priėjau prie jo nesąmoningai – tiesiog tarsi kažkas traukė. Pasisveikinome ir pradėjo aiškėti, kad tai – mano vaikystės draugas, su kuriuo kieme žaisdavome iš pradžių kamuoliu, vėliau „banditus“, o galiausiai, jau paauglystėje – „butelį“...
Per pačias laidotuves kaži kiek neįsikalbėjome, ne tos buvo aplinkybės. Bet nežemiška traukos jėga mūsų jau neapleido, sėdėjome kartu, kavos ėjome kartu, o atėjus laikui – net meldėmės greta viens kito.
Laidotuvėms pasibaigus tiesiog jaučiau, kad jis išeis paskui mane. Man nereikėjo net atsigrežti, kad pamatyčiau jį sekant paskui – tiesiog jaučiau. Kai priėjau prie automobilio ir pasisukau, pamačiau tai, ko tikėjausi – jį, stovintį šalia.
„Kur važiuojam?“ – paklausiau pusiau juokais. Nebesu dvidešimties, nesu ir laisvo elgesio, todėl toks bendravimas man buvo netikėtas – pati savęs nepažinau. Bet jis iš karto atsakė, kad važiuojame į viešbutį gerti kavos.
Iš pradžių gėrėme kavą, o paskui jis pakvietė į savo kambarį. Dabar jau gyveno kitame mieste, paaiškėjo, kad laidotuvės sutapo su darbo reikalais, dėl kurių ir buvo atvykęs į gimtąjį miestą. Laisvas, aš irgi laisva... Kas dar stabdo?
O nestabdė niekas, ir tą dieną atsiminsiu visą savo gyvenimą. Aistra ir intymumas atsiskleidė naujomis spalvomis. Ir už tą naujai atrastą žmogų būsiu dėkinga Visatai ar likimui. Mielosios moterys, nenuvertinkite savęs. Nenurašykite su amžiumi. Gali būti, kad ir princas, ir pasaka, o gal – tiesiog aistra, čia pat, už kampo.
