Ar galima šiandien apie Kalėdas (apskritai, apie visas šventes) kalbėti kaip apie dvasios šventę, o gal tik kaip apie vartotojų euforijos dieną, beskonybės triumfą, kai net jokie klausimai apie bet ko prasmę nekyla? Ar Kalėdos ir kitos vadinamos „šventės“ nėra savotiškas nuo vaikystės dresuotų žmogelių reikalas, kurie per daugelį metų neįgijo nė krislelio sąmoningumo, neskaitė Biblijos ir su Dievu širdyje nevaikštinėjo parke, nesimeldė rytais ir vakarais? Neminėkime to aspekto, kad „šventės“ – šeimos susitikimo ir buvimo kartu metas, bet ar tam reikia Kalėdų...
Gal susitikime dažniau, kalbėkime apie tai, kas svarbiausia, ir nereiks švenčių? Kam tas dirbtinis svarbių akimirkų deficitas? Mažiau darbo, daugiau buvimo. Ar Kalėdos nėra tai, ką maitvanagių vartotojų civilizacija pavertė iš religijos, nurinko nuotrupas nuo Biblijos tiesų stalo lygiai taip pat kaip ir išdarko ir primityviu paverčia bet kokį dorovinį reikalą, adaptuodami į lengvai vartojamą formą? Dovanas, zuikučius pasilikim, o kam mums Biblija, Kristus ir dievas?
Ar per televizorių matėte kokią nors reklamą, kurioje atsispindėtų Jėzaus mokymas? Ne. O kodėl? Nepaklausu. Užgesinkime kalėdines lemputes, uždarykime prekybos centrus ir Kalėdų tarsi nebėra. Na, dar emocijos, apeigos, spektakliai... Kaipgi be šito.
Kalėdos – duona ir žaidimai, masinio pirkimo, vartojimo psichozė. Verslininkai labai trokšta, kad tokių „švenčių“ būtų daugiau. Pabandykite save įtikinti, kad nevaidinate ir neužsiiminėjate veidmainyste! Nagi, ar vis dar tikite savimi, kalėdine dvasia? Kur jūsų ir jų Dievas? Vaikystėje galima natūraliai ir nesuvaidintai džiaugtis lemputėmis, blizgučiais, bet nejaugi žmogaus raida numano tai, kad gyvenimas toks pigus ir nieko daugiau negali pasiūlyti nei aklas tų pačių apeigų cikliškas kartojimas. Sočiai pavalgom ir vėl atgal prie kasos aparatų, konvejerių, lauksim kitų metų.
Ar jau tapo ne savaime suprantama, kad ateistai švenčia Kalėdas? Juk švenčia ir jie. Pasninkauja su traškučiais ir „Coca-cola“, žiūrėdami „Vienas namuose“, kuris turbūt niekada neatsibos, o kam dar kelti klausimą, ar išvis būtų verta žiūrėt bent vieną vienintelį kartą... Nieko negali būt banalaus, matai, nes viskas yra gražu ir be idealų. Visi skirtingi, visi lygūs. Kodėl mes nešvenčiame sovietinių švenčių? Jei būtų panašių tradicijų su gražiais blizgaliukais, turbūt irgi švęstume be jokio skepsio. Jei visi švęstų, matyt, švęstute kartu. O vis dėlto gal dar turite savyje dvasinės stiprybės atsispirti „vartok ir viskuo džiaukis“ ideologijai? Net ir tuo atveju, jei pamatysite mane prie kalėdinės eglutės, neverskite tikėti tuo, kuo patys nuoširdžiai netikite. Ir vieni kitiems nelinkėkite tuščių žodžių. Ačiū.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!