Čia visada sklandė jokiam kitam Lietuvos kampeliui nebūdinga dvasia, kurią kūrė potvyniai, rūkai virš užliejamų pamario pievų, praskrendančių paukščių klegesys, rūkomos žuvies kvapas ir dar daug kur nugirstama senųjų vietinių gyventojų vokiška šnekta.
Nepriklausomybės metais miestas nepaprastai išgražėjo: atkurta istorinė praeitis, įprasminta atmintis, įgyvendinta daugybė nuostabių šiuolaikiškų iniciatyvų. Be abejonės, Šilutė pagarsėjo ir kaip tarpusavyje nesusikalbančių ir nuolat konfrontuojančių politikų kraštas, tačiau šiandien užmirškime politinius nesutarimus ir kovas dėl valdžios – pažadu, kad nepaminėsiu nė vieno geresnio ar blogesnio, daugiau ar mažiau mylimo, skalbto ir nenuskalbto, tikro ar nelabai mero, partijos bei jų (ne)nuopelnų ir net į politikos kostiumą įvilkto tradicinio, gražiu ir įdomiu ketinusio būti Žuvienės čempionato.
Šiandien pasidžiaugsiu ir pasigirsiu gyvybe pulsuojančiu, kultūrą puoselėjančiu, į ateities perspektyvas orientuotu miestu, kuriame gyvenu jau beveik trisdešimt metų, ir kurį pamilau taip, kad jau nebesivaizduoju savęs niekur kitur.
Rugsėjis Šilutėje – kaip ir visoje Lietuvoje – tarytum vėliavomis suplevėsuoja mokinukų nešamomis gėlėmis. Man gražus šitas metas, kai vasara dar nenusimetusi gėlėto savo rūbo ir nepakišusi po niūriu debesimi savo geltonų, saulėje žvilgančių kasų. Tai kas, kad kai kada nukrapnoja lietutis – jo juk reikia, kad nešini pintinėmis ne tuščiomis pareitume iš miškų, kad nenušiurtų ir iki vėlyvo rudens akį džiugintų pamario smėlyje auganti žolė.
Rugsėjis – tai metas, kai parkuose, gatvėse, uosto prieigose ir upės pakrantėse glaustosi porelės, mirga įvairiaspalviai kūdikių vežimėliai – tai reiškia, kad dar ne visi išvažiavome skalsesnės duonos ieškoti užsieniuose, kad dar nereikės aklinai užkalti mokyklų langų ir žvalgytis, kokie atvykėliai mums užaugins duoną arba pagaus ir išrūkys žuvį.
Gal esu nepataisoma optimistė (o gal kvailė, kuri galvoja, kad užuot svajojus apie dangiškus migdolus ir keikus visą pasaulį, kad jų negavai, reikia mokėti džiaugtis tuo, ką turi), bet manau, kad Šilutė – pati nuostabiausia vieta gyventi. Ir gyventi įdomiai – neužsisklendus, nesulindus į savo kiautą, neapsiribojus savo namų sienomis, o kasdien atrandant bei patiriant ką nors nauja, realizuojant save, kuriant, bendraujant ir džiaugiantis. Ir tik patys esame kalti, jei stengdamiesi patenkinti savo vis augančius poreikius, dažnai nesugebame mėgautis džiaugsmu, kurį galime pasiekti ranka. Ir, beje, absoliučiai už dyka.
Neabejoju, kad didmiesčiai gali pasiūlyti įvairesnių pramogų, ryškesnių kultūrinių renginių, didesnį šurmulį, šviesomis mirgantį naktinį gyvenimą – dėl to jie patrauklesni jaunimui. Tačiau nedidelis miestas taip pat gali turėti ryškų ir savitą kultūrinį charakterį. Gal todėl mano bičiuliai, gyvenantys didmiesčiuose, stebisi, kad aš taip dažnai neatsakau į jų telefonų skambučius. O ir kada į juos atsakyti, jei mūsų miestas viliote vilioja savo spalvingais renginiais?
Man, knygų graužikei, ypatingai svarbi Fridricho Bajoraičio viešoji biblioteka, rugsėjo pradžioje visus miestelėnus, neabejingus knygai, sukvietusi į savo 70-ąjį gimtadienį. Ką ten miestelėnus – jaukusis kiemelis vos sutalpino svečius, sugužėjusius iš visos Lietuvos bei Latvijos! Neįtikėtina ir nuostabu, kad šiais informacinių technologijų laikais vis dar yra tiek daug žmonių, kurie nori čežinti tradicinių knygų puslapius: sotinti savo dvasią liečiant jų glotnų paviršių ir mėgaujantis tuo stebuklingu ir su niekuo nepalyginamu kvapu...
Tačiau ši biblioteka – ne tik knygų bei knygių šventovė. Tai – tikras kultūros centras, kuriame savo vietą randa po visą pasaulį išsibarstę Šilutės kraštiečiai – žymūs kultūros, visuomenės veikėjai, mokslininkai, menininkai, knygininkai, sportininkai, garsinantys miesto vardą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Siekdama sukviesti visus iškilius kraštiečius draugėn, biblioteka organizuoja pasaulio šilutiškių sueigas „Šviesos parnešti, gera padaryti“. Taip pat kas trejus metus čia organizuojama literatūrinio rudens šventė „Prisijaukinkim paukštį, žodį, debesį...“ Šiemet ji sutapo su bibliotekos gimtadieniu, todėl buvo ypatingai graži ir ryški. Vis dėlto stabtelėsiu ir nebevardinsiu kitų bibliotekos iniciatyvų – knygų sutiktuvių, mugių, žinių turnyrų, edukacinių programų.
Nepasakosiu apie tarptautinį bendradarbiavimą su bibliotekomis, pasklidusiomis net po devynias pasaulio valstybes. Nevardinsiu ir leidinių, kuriuos parengė ir išleido profesionalūs Šilutės bibliotekininkai (o jų net 14!). Tegul lieka neišvardinti ir bibliotekos laimėjimai, premijos, apdovanojimai, titulai... Esu paprasta eilinė knygė – šiek tiek skaitanti, šiek tiek pati miklinanti plunksną, tad tegaliu pasakyti, kad didžiuojuosi ir džiaugiuosi, kad gyvenu šiame puikiame pamario mieste, kur gerbiama ir mylima knyga, kur sklando Vydūno dvasia ir legendomis apipintos knygnešių istorijos, o žmonės raginami bendrauti, džiaugtis ir drauge saugoti tai, ką turime geriausia – savo kalbą, istoriją ir kultūrą.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Gyvenate mažame Lietuvos miestelyje arba kaime ir tuo didžiuojatės? Kviečiame visiems papasakoti, kuo ypatinga jūsų gyvenvietė.Galbūt čia gražiausia pasaulyje gamta? Galbūt jūsų kaimynė – geriausia ūkininkė? Galbūt per pastaruosius metus jūsų miestelis nepaprastai išgražėjo? Kuo labiausiai didžiuojatės?
Šis konkursas - puiki galimybė, kad apie jūsų mylimą kraštą sužinotų visa Lietuva.
Penkių geriausių rašinių autorių laukia puikūs prizai – metinė pasirinkto žurnalo prenumerata. Rinktis galite iš šių žurnalų: „Moteris“, „Tavo vaikas“, Panelė“, „Cosmopolitan“, „Mano namai“, „Geo“.
Jūsų pasakojimų, nuotraukų ir video lauksime iki spalio 5 dienos el.paštu pilieciai@delfi.lt arba čia.