Trys valandos vaikų klyksmo, lakstymo nė kiek nepriminė šventės. Kai du pypliai bebėgiodami susidūrė ir kaktose iššoko guzai, mamos beveik susipyko, kurios vaikas kaltas. Tėvai pabendrauti irgi beveik neturėjo galimybės, nes lakstė paskui savo vaikus – kad tik neužsigautų, arba tiesiog per triukšmą negirdėjo vieni kitų.
Jubiliato mama vis bandė organizuoti kokius nors žaidimus, bet vaikai mieliau karstėsi kopetėlėmis nei klausėsi žaidimo taisyklių. Įdomu buvo stebėti mamų reakcijas, kai šiaip ne taip vaikai buvo sukviesti prie vaišių stalo. Tada jau prasidėjo – vienos vaikui negalima keksiukų, nes jie puošti baltymo glaistu, kitos vaikui negalima vynuogių, nes jos turi daug cukraus, o tortas (kaip vėliau paaiškėjo – specialus užsakymas, kainavęs apie 100 eurų) trečiai pasirodė pats baisiausias nuodas.
Kai baigėsi trys valandos, sukaitusius, pavargusius, kniurkiančius vaikus tėvai sukišo į kombinezonus ir visi su palengvėjimu išsiskirstė. Žiūrėjau į gimtadieninko tėvus – nusivarę nuo kojų, nelaimingi, tik atsiduso: „Ačiū, Dievui, baigėsi“. Kai paklausiau, kiek kainavo tos trys valandos žaidimų kambary, tik mostelėjo ranka – geriau neklausti.
Vis galvoju – kokia tokios šventės prasmė? Keturmetis vargu, ar jau suvokia jos prasmę. Pasirodyti draugams? Kiti taip daro, tai ir mes? Kai paklausiau savo krikštasūnio, ar patiko šventė, atsakė konkrečiai: „Ne, aš norėjau pajodinėti Aukso žirgu.“
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.