Bažnyčios gyvavimo laikotarpyje įvyko begalės iš pažiūros smerktinų dalykų, dėl ko, vykstant nuolatiniam žmogaus tobulėjimui, šie momentai išlenda kaip nesuvokiamų tiesų egzistavimas.
Kryžiaus žygiai, kuriuos laimino popiežius. Pirminis teiginys, jog šie žygiai tebuvo pagalba Rytų krikščionims kovoje su musulmonais. Visgi, matydami bendrą vaizdą, susidarome nuomonę, jog pagrindinis tikslas buvo materialinis gerbūvis.
Trumpai peržvelgdami istoriją pastebime, jog tuo metu Europoje siautė badas ir epidemijos, politinė sistema spaudė nekilminguosius, o popiežius tikėjosi išplėsti savo įtaką, manipuliuodamas tais, kurie tikėjo, jog kryžiaus žygiu gali išpirkti savo nuodėmes.
Dabar mes negalime suvokti, kaip popiežius Inocentas IV galėjo leisti kankinti eretikus, o popiežius Jonas XXII atiduoti inkvizicijai susidoroti su raganomis. Galima pasakyti tik tiek, jog tai buvo sielovadinės ir teisinės sistemos žlugimo laikotarpis, kurio metu žlugo moralinės vertybės, prasidėjo pilietiniai karai, schizmos Bažnyčioje.
Tačiau neskubėkime daryti išankstinių išvadų. Visi šie veiksniai buvo atlikti žmogaus. Žmogaus, kurio viduje dominavo turto, garbės ir egoistinių norų tenkinimas. Jeigu smerktume ir iš pamatų bandytume griauti Bažnytinę santvarką, retoriškai pamąstykime per save dabartiniame mūsų laikotarpyje - kiek mumyse liktų žmogiškumo ir etikos normų, jei pasaulyje prasidėtų badas? Kokių priemonių imtumėmes jeigu ligos masiškai pradėtų guldyti žmoniją?
Panaikinkime įstatymus, ne moralinius, kuriuos Dievas apreiškė Mozei, tačiau taisykles, kurių privalome laikytis, gyvendami civilizuotame pasaulyje. Ar moralė mus išlaikytų? Kaip atrodytų pasaulis ir kokiame primityviame lygmenyje žmonija atsidurtų? Ar žmogus nepastebi, jog moralinio ir dvasinio griovimo principas vykdomas nuolat, o viso to įrankis ir yra pats žmogus.
Jeigu pažvelgtume į Popiežiaus Pijaus X encikliką, - „Mes norime, kad jūs žinotumėte, kokia pikta kova mūsų laikais vykdoma prieš Dievą. Daugeliui žmonių yra dingusi pagarba Amžinąjam Dievui ir privačiame gyvenime nekreipiame dėmesio į Jį. Iš visų jėgų stengiamasi išnaikinti Dievo supratimą ir Jo prisiminimą“.
Rusų filosofas Vladimiras Solovjovas, prieš pat savo mirtį pajutęs poreikį parašyti apie Antikristą teigė, - Antikristo šalininkai lįs į vienuolynus, bibliotekas, šventovės. Palaipsniui žmogus neberas viduje tokių dalykų, kaip gailestingumas ir meilė. Pats žmogus tampa tik objektu ir daiktu. Taigi, plano eigoje – žmogus taps tik tobulai funkcionuojanti mašina.
Kuomet asmenį pradeda valdyti ne meilė bet savimeilė, kuomet pasiduodama vilionėms ir linksmybėms, o troškimas pinigų, aukštų vietų, garbės vardų, malonumų tampa pagrindiniu žmonijos siekiu, pradeda plisti nuomonė, jog Krikščionybė yra didžiausias žmonijos stabdys.
Neatsakysiu kol kas į pirmuosius iškeltus klausimus, bet pabaigai šio straipsnio pareikšiu, - modernus žmogus sudaužė daug tabu, kas buvo kelrodžiai į tikrąją laisvę, į harmoniją ir grožį. Dabar mes atsidūrėme ten, kur viskas negatyvu, chaotiška ir laikina. Pats blogis savinasi diskretiškas formas ir apsivelka subtiliu mados drabužiu, tačiau jo darbai lieka tokie patys: silpnėjanti religijos įtaka, nykstančios moralinės vertybės, subtilumą keičiantys aistrų priepuoliai.
Tačiau kaip teigia Šventasis Raštas, - Dievas savo vaikų nepalieka, o mes turime laisvą valią, kurios dėka renkamės tarp gėrio ir blogio.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!