Atrodo, pats renginys jokios pasaulinės reikšmės neturi, aikštėje bėgioja dvidešimtečiai ir trisdešimtmečiai žmonės ir visi stebi kas čia vyksta. Skamba neįspūdingai.
Tarkim, na ir kas, kad pralaimės kuri nors Lietuvos komanda? Ar jūs dėl to kitą dieną neisite į darbą? Ar jūsų vaikai jus mažiau dėl to gerbs? Ar jūsų gyvenime kažkas iš esmės pasikeis? Atsakymas į šiuos klausimus – vargu.
Bet žmonės po didesnių pergalių eina į gatves, kartais sukelia riaušes, nes jie laimingi. Tada praeina kelios dienos, viskas aprimsta, jūs paskaitote apie tai internete ir gyvenimas tęsiasi toliau.
Ir vis tik, tai vienas retų reiškinių, kuris sieja praktiškai visas šalis. Kodėl visa tai vyksta?
Pirmiausia, kas žmonės domina, tai drama. Kadangi paminėjau pradžioje krepšinį, tai jį toliau naudosiu kaip pavyzdį. Tai yra vienas tų retų atvejų, kai nežinai kas bus. Ar „Žalgiris“ laimės, ar bus įtemptos rungtynės, ar reikės lemiamo metimo? Tas nenuspėjamumas žavi.
Kita, smagu žiūrėti, kaip gabūs žmonės atlieka savo darbą. Tai tinka bet kuriai sričiai. Jie tiesiog traukia. Krepšinio aikštelė yra puiki platforma tam parodyti. Žiūrėti kaip tas 0,5 proc. ir kiti 0,5 proc. žmonių kaunasi aikštelėje. Tuo tarpu dauguma mūsų ( gal kokie 74 proc. ), atsisėda priešais ekraną ar tribūnose ir stebi ką jie daro. O mes dar ir nevengiam jų pakritikuoti. Visai smagu. Tęsiant tą mintį...
Žmonės turi kažkokią tamsią pusę. Gal net bauginančią. Nuo Romos imperijos laikų, žmonės rinkdavosi į koliziejus stebėti kaip gladiatoriai kaunasi iki mirties. Visa tai iš esmės nepasikeitė. Pasikeitė tik formatas. Tai yra tai, ką jie daro. Žaidėjai bėgioja, šoka, meta, stumia, griūna ir daro dar aibę dalykų. O mes žiūrim kaip jie kovoja iki paskutinio prakaito lašo prieš minią žmonių. Tikrai tas dalykas ne taip jau smarkiai ir pasikeitė.
Smagu stebėti atletus. Kaip jie grakščiai juda aikštėje. Argi nesmagu stebėti LeBroną Jamesą, kuris lyg gazelė šuoliuoja nuo vieno aikštės galo iki kito, o pabaigoje aukštai pašokęs deda kamuolį į krepšį?
Sportas jungia žmonės. Net ir žiūrint mikro lygiu. Kiek kartų teko matyti, kuomet susitikę du žmonės aptarinėję vakarykštes Eurolygos rungtynes? Tai nutinka dažnai. Net ir šeimose tai galime pastebėti, kuomet tėvas su sūnum aptarinėja ne kažkokią politikų reformą, o tas pačias vakar dienos rungtynes. Čia mikro lygiu. O jei pažiūrėtume makro?
Gyvenime yra nedaug atvejų, kuomet galime kažkuo džiaugtis su visiškai nepažįstamais žmonėmis ir jausti emocinį ryšį ( Na kai Lietuvoje eina daužyti seimo langų, šiaip nebe reikalo, net ir dabartiniam kontekste galėtų apie tai pagalvoti, tai tada gal irgi jaučia emocinį ryšį su nepažįstamaisiais). Žmonėms patinka tas jausmas. Todėl Kalėdų dainos patinka žmonėms, nes jos jus padaro laimingus. Tas jausmas mus apjungia ir mes visi laukiam tų paskutinės gruodžio savaitės dienų. Panašiai jautėsi žmonės ir po antro pasaulinio karo, bet tokie dalykai nevyksta dažnai.
Esmė, kad sportas sukuria „mes prieš juos“ struktūrą, kas žmonėms leidžia būti tuo „mes“ ir tie „mes“ galime laimėti ir pralaimėti kartu.
Žmonės atletus stebi ne tik aikštelėje. Ypač dabartiniu metu. Jie tapo panašūs į kino žvaigždes, kuomet kiekvienas jų žingsnis yra stebimas. Pastaruoju metu, manau, kad tai prisideda prie sporto populiarumo.
Krepšinis padeda atitrūkti nuo realybės. Tą patį gali padaryti ir Hemingvėjaus ar Dostojevskio romanas ( ar aš niekšiškai agituoju už knygų skaitymą? Taip). Gyvenimas yra centralizuotas dalykas, o sportas yra toks pat puikus būdas atitrūkti nuo realybės, ypač jei ta realybė atsibosta.
Kartais kyla mintis, kad sportas mums leidžia prisijungti prie kažko nemirtingo. Niujorko „Knicks“ NBA žiedus laimėjo du kartus (1970 ir 1973 metais). Gal tik jūsų seneliai tas pergales yra matę gyvai, bet pasakodami istorijas, jie tarsi tai perduoda iš kartos į kartą. Na, jei esi „Knicks“ gerbėjas. Kažkuria prasme, gal tai ir leidžia pasijausti nemirtingais, nes prisimindami tas pergales, jie prisimins ir tave.
Ir galiausiai, kadangi kasdieniame mūsų gyvenime retai kada galime išgyventi ką nors didingo, tai sportas mums suteikia šią galimybę. Ar bent prie to prisidėti.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.