Jokia ji ne rusiška šventė, tiesa - sąjungoj ji buvo iškelta, o jos ištakos siekia ir Antikos laikus, ir Ameriką... o tik gerokai vėliau pasiekė mus.
Labai gerai pamenu, kai pradinėse klasėse, paskendę dūmuose, ant faneros piešėm gėlytes, o po to degindavom ir parbėgę namo - mamos sakydavom... Pirmą mėlyną žibutę dovanoju Tau mamute...
Vėliau prasidėjo plastmasiniai karoliukai. Ir visada visada tulpės tulpės tulpės... Ji galėtų vadintis tulpių švente. Bet moterų gražiau.
Kažkada, prieš kažkelis dešimtmečius, kai turėjau daug ir neturėjau nieko, prisipirkdavom tulpių ir sveikindavom iš eilės visas. Einam gatve ir sveikinam. Kaip būdavo gera, kai matydavom nustebusias, išsigandusias, susižavėjusias akis, paraudusius skruostus.
Dar menu vyrukus - linksmus, įraudusius, su lupdažių atšvaitais ant marškinių, skruostų... vakare nešinais tulpių šluotomis... besilaikančiais už nematomo stulpo ir besikartojančiais sveikinimo žodžius. Kartą su draugu iš vakaro susėdom ir nutarėm saviškėms padaryt staigmeną. Vis tik tokia proga. Vieną padarėm, antrą, ir patys kaip staigmenos parėjom. Žinoma, su tulpėm... na, ne visos jau buvo gyvos, bet kai kurios dar žiedus turėjo.
Gal tai tik nostalgija? Gal tai ne šventė? Juk gėlių galima padovanot bet kada? Bet kada rasi kam padovanot, jei tik yra noras. Juk jei per visus metus nesugebam gėlių įteikti, tai būtent, ši diena ir yra geriausia proga tai padaryti. Galbūt, nors šią dieną, reiktų nejungt televizoriaus, kompo, ankščiau pareit iš garažo...
Žinoma, geriausia be staigmenų... Galbūt reiktų prisimint ir maisto gaminimo pagrindus, ir galbūt žodžius ištart seniai besakytus. Žvelgiant į akis. Tiesiog, mes privalom kad mūsų mielos moterys turėtų šią šventę pajaust, girdėt, matyt...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!