Šis straipsnis - tai pastebėjimai arba atvejo studija apie poilsį Šventojoje, kuri virto „šoko terapija“ lietuviškame pajūryje.
Šiek tiek apie „šventąją“ Lietuvos vietą
Jeigu remsimės laisvąja enciklopedija internete, tai sužinosime, kad Šventoji yra kurortinė gyvenvietė Baltijos pajūryje, Palangos miesto savivaldybės šiaurėje, 12 km nuo Palangos centro. Gyvenvietė išsidėsčiusi Šventosios upės kairiajame krante (per ją nutiesti 3 tiltai), jai įtekant į Baltijos jūrą.
Gyvenvietėje stovi 39 m aukščio Šventosios švyturys, Šventosios Švč. Mergelės Marijos, Jūrų Žvaigždės, bažnyčia, bendrojo lavinimo pagrindinė mokykla, ambulatorija, paštas. Yra daug viešbučių, upės pakrantėje (gyvenvietės rytuose) yra Šventosios estrada, miške prie kelio Klaipėda -Liepoja – Šventosios kapinės. Šiauriniame Šventosios pakraštyje, kur baigiasi gyvenvietės ir viso Palangos miesto riba, yra Būtingės naftos terminalas. Pro čia kelias veda į Latvijos miestus Liepoją ir Rygą.
Taigi, ši (etimologiškai) švenčiausioji Lietuvos vieta (aliuzija į šventąsias Izraelio vietas) nėra itin išsiskirianti gyvenvietė (nors pagal pavadinimą gal ir turėtų būti), išskyrus patį faktą, kad turi Baltijos jūros kurorto statusą. Tačiau būtent šis statusas, turint omenyje, kad Lietuva turi tik 90,66 km Baltijos jūros pakrantės, ją išskiria iš kitų gyvenviečių.
Tai itin pastebėtina, atkreipiant dėmesį į tai, kad nors gyventojų Lietuvoje yra tik 3 mln. (remiantis oficialiais surašymo duomenimis), bet kada orų mergaitė (ar orakulas berniukas) paskelbia, kad pajūryje bus saulėta, o oro temperatūra viršys 25 laipsnius šilumos, bandos jausmas užplūsta visus atostogaujančius (ar besiruošiančius tai daryti) ir pajūrio kurortai „skęsta“ nuo žmonių ir išmargintų užrašų „vietų nėra“.
Tada vizualiai galime pastebėti, kad Lietuvos pajūris išties mažas, nors ir žinant faktą, kad ir mūsų nėra daug... Bet šįkart ne apie tai, nors šia tema būtų svaru pasamprotauti ateityje, įvertinant pajūrio kurortus ir poilsį juose, nes praėjus pagrindine Šventosios gatve po „civilizuotų“ atostogų Neringos mieste, pamatai „tikrąjį lietuvišką atvejį“...
Atostogos Šventojoje
Nors Šventojoje, kaip ir kitur reikia vadovautis amžinuoju turistų šūkiu „mažiau daiktų ir storesnė piniginė“, bet čia kartu reikėtų paminėti ir esamas, šiam kurortui būdingas subtilybes, kuriuos geriausiai išryškėja vasaros metu.
Visų pirma – legendiniai „Šventosios nameliai“, kurių išvaizda ir turinys nukelia į XX a. pabaigą. Antra, viešas girtavimas pagrindinėje „Kopų“ (kaip simboliška, nes tą patį darome ir pačiose kopose) – gatvėje dienos metu, kur policijos pareigūnų galime tik su žiburiu rasti.
Trečia – ne žuvies, o šašlykų kepimo tradicija vakarais. Taip galima ir tęsti vardijant ketvirtą, penktą ir šeštą išskirtinumą, todėl šį pasirinkimo fenomeną šiame straipsnyje pavadinome Šventosios įvairenybėmis, apie kurias iš eilės...
Atvykti ar išvykti – problemų nėra
Transporto paslaugomis Šventojoje skųstis tikrai negalima – didžiausius Lietuvos miestus galima pasiekti ne tik iš tradicinės vietos – autobuso stoties, bet iš praktiškai bet kurios Šventosios vietos ar tai būtų paplūdimys, ar uosto prieigos, ar informaciniai ženklai.
Reikia tiesiog surinkti telefono numerį, užrašytą ant reklaminio lipduko (kuris buvo išklijuotas tikrai su sąžine), bei susitarti dėl kainos ir pirmyn. Šiai paslaugai teikti tarnauja itin daug apie tai skelbiančių vietų – kelių eismo ženklas, miesto šiukšliadėžė ir t. t.
Aksesuarai – itin svarbu
Einant pagrindine, Kopų, gatve negali už akių neužkliūti gintaro dirbiniai – jų čia itin apstu, tiesa, jų vaizdai ne tik stebina, bet ir šokiruoja. Šiuo metu pastebima tradicija, kuri veikiausiai yra rytų kultūros padarinys – naujoviškai pateikti gintaro dirbinius. Tai daroma ne tik tradiciškai vaizduojant kopas, gamtos vaizdus, peizažus, šventųjų paveikslus, bet ir šuniukus, katytes, apsinuoginusių vyrų atvaizdus ir pan.
Nauji „meno šedevrai“ tikrai patraukia akį, stengiantis įžvelgti rytų ir vakarų kultūros simbiozę: rytų, nes greičiausiai tai pagaminta Kinijoje, vakarų, nes „šuniukų ir kitokios“ manijos šiame pasaulio krašte yra pasiekusios apogėjų. Vienintelis svarbus „lietuviškas“ akcentas – gintaras, kurį šiuos meno šedevrus priartina prie kiekvieno tautiečio širdies. Kita vertus, kai kur gintariniai dirbiniai yra tik lašas jūroje, visų teikiamų prekių asortimente, kur tradiciškai dominuoja amsintys šuniukai, vaikščiojantys robotai ir kiti suvenyrai ar žaislai.
Kitas su „lietuviškais“ aksesuarais susijęs aspektas – įvairios jūrų gėrybės, kurios su Lietuvos pajūriu neturi nieko bendro. Nusipirkus Karibų jūros kriauklių Šventojoje, grįžus po atostogų namo galima draugams ir pažįstamiems pelnytai girtis, kad buvai ne Baltijos, bet Karibų jūros pakrantėse ar postringauti, kokią kriauklę suradai Šventosios pajūryje.
Kalbant apie vietinius lobius, reiktų pastebėti, kad jų galima susirasti ir nemokamai. Tokie, Šventosios paplūdimio smėlyje esantys „paslėpti lobiai“, tai tikras Eldoradas jų ieškotojams, tačiau tikras pragaras poilsiautojams, beje, būtent pastarieji tuos „lobius“ ir užkasa. Šiame „lobyne“ gali rasti visko: ir nuorūkų, ir butelių kamštelių, ir vienkartinių maišelių – ir tai tik smėlio paviršiuje, kas slepiasi giliau – tikra mįslė. Galbūt dėl šių „lobių“ gausos visas Šventosios paplūdimyje esantis smėlis išsiskiria savo pilkumu.
Svarbu neužmiršti valgyti
Šventoji – tikro paršelio rojus. Toks pasakymas, tai nėra vienos iš Šventojoje kabančių reklamų citavimas ar šiaip koks pasišaipymas iš Šventosios, bet tikras faktas. Vienas iš svarbiausių Šventosios akcentų – įvairus maistas visiems pagal norus, pagal pageidavimus ir, galų gale, pagal kišenę. Svarbu nepersivalgyti, o jei jau taip nutinka – sveikiname, Jūs tikrai pabuvojote Šventojoje ir pasijautėte, kaip tikrame rajūnų (suprask - paršiukų) rojuje.
Karštų čeburekų, kibinų, bandelių su mėsa ar kito greito maisto, šiuo metu laiku Jūs ne tik galite tradiciškai įsigyti paplūdimyje iš prekeivių su krepšeliais, bet ir iš specialaus transporto, kuris Jums šias gėrybes pristatys tiesiai į namus beveik kaip taksi – tai šiemetinė Šventosios maisto paslaugų naujovė.
Kauniečiams Šventojoje teikiamas ypatingas dėmesys, jie gali pasijusti kaip namie suradę savo tradicinių patiekalų krautuvėlę, kurie puikiai reprezentuoja kauniečių (nieko neironizuojant, nes pats esu kaunietis) valgymo įpročius.
Su maistą teikiančių restoranų, kavinių, užeigų ar kaip kitaip jas bepavadinsi, pavadinimais ar prasmėmis Šventojoje nėra itin sudėtinga – viskas parašyta tiesiai, šviesiai, taip kad tūlas lietuvis ar užsienietis suprastų, kokią paslaugą jis vienoje ar kitoje vietoje gali gauti.
„Natūraliai rūkyta žuvis“ – aiškiai suponuoja į tai, kad tik čia galima rasti šiandien to visiems ieškomo „natūralumo“. Tiesa, pagal šį faktą turėtų būti ir lipdukas su žuvies sudėtimi, jos paruošimo ir pagaminimo būdu, specialusis žaliasis ženkliukas, o ateityje ir prierašas apie konservantus, kitus „E“ ir dar kitoniškus vitaminus bei nuoroda, su kuo ir kokią rekomenduotina vartoti. Taigi, natūraliai rūkyta žuvis yra visiška priešingybė kitoms – nenatūraliai rūkytoms, o tai dar vienas „žaliųjų rojus“.
Vertimas į užsienio kalbą taip pat yra itin konkretus. Štai pavyzdžiui „Sala“, verčiama į rusų ar anglų kalbas, kaip „Žuvis“. Tad lietuviams yra kiek kebliau suprasti, kad tai žuvies patiekalus teikianti kavinė, o štai užsieniečiams – jokių problemų. Tikras ir aiškus pažodinis vertimas.
Tiesa, yra ir prieštaringų pavadinimų, kurie virsta originaliais kalambūrais ir gerai lietuvių kalbą suprantantiems. Štai, pavyzdžiui, Šventojoje galime ne tik braškinių, vanilinių, šokoladinių ar bananinių kokteilių, bet ir „bulvyčių fri kokteilių“ užsisakyti. Penkių žvaigždučių „Greitukas“ irgi yra maloni staigmena, tai juk aukščiausios klasės „greitukas“, ne kokių ten trijų ar keturių, o visų penkių – suprask, kad nė nepajusi, kaip būsi ar buvai sotus?! Kavinė pavadinimu „Vieni vartai“ – pati sako už save, kad klientas „antrų“ vartų gali nė neieškoti, o užsukęs į Galera, nejučiomis gali ištarti auksinę Moljero komedijos herojaus frazę „ir velnias mane nešė į tą Galerą“...
Blynai ar saldūs vafliai – dar vienas Šventosios išskirtinumas. Pastarųjų tikrai siūlyčiau paragauti, nes ne kiekviename mieste jų rasi, bet va su pavadinimais irgi įdomu. Jei su „blyn“ šaknimi ar su pačiu žodžiu įvardijančiu prekyvietės paskirtį dar galima suprasti, tai kam reikalingi gyvūnai – taip ir lieka mįslė. Nė vienas gyvūnas juk blynų nekepa ir asociacijų su jais, kalbant apie blynus – jokių, tačiau kai kurie verslininkai tikrai nesiskundžia vaizduote, kuria bando papirkti savo klientus.
Siekis prisivilioti klientus Šventojoje taip pat vienas iš originaliausių, nes čia pasitelkiamos senosios lietuvių Užgavėnių tradicijos, tik gal kiek atraktyviau ir moderniau. Vietoje vežimo – automobilis, tiksliau, kabrioletas (idant labiau primintų vežimo teikiamą malonumą – buvimą lauke) aišku, su atitinkama įgarsinimo aparatūra, į kurį įsėda paršiukų ar jūreivių kaukėmis pasidabinę persirengėliai (suprask, Užgavėnių dalyviai, kurie nė vienas nenori atskleisti savo tikrojo veido), ir visu garsu skelbia visiems apie kasdienines vakarines pramogas važinėdami ta pačia pagrindine Kopų gatve.
Kadangi veido nesimato, tai ir noro būti pastebėtam „Užgavėnių“ dalyviui saiko nėra, tokiu būdu atskleidžiamos visos personažo charakterio savybės: nuo chamiškumo iki kvailumo – svarbu pasirodyti. Taigi, tikras karnavalas ant ratų, kurio turi klausytis, nori to ar ne.... Galbūt dėl to vieši mergvakariai ir bernvakariai vasaros metus – Šventosios kasdienybė. Tad sėkmingai adaptuotos vakarų kultūros tradicijos Lietuvoje toliau bujoja paskleisdamos įmantrius vaizdus gatvėse, taip kartu praplėsdamos Šventosios įvairenybių (margumynų) ratą.
Ar tik kuršiai yra Šventosios kultūrinis palikimas?
Ne tik apie kuršius gyvenusius Šventosios teritorijoje bei jų kelią, kuris vingiavo šalia Baltijos pakrantės galima sužinoti iš informacinių ženklų, čia galima pasidomėti ir toliau už kuršių teritorijos gyvenusią Laimą (Laume?) Vaikule, seniau skridusias raganiukes ar į šias vietas kartas nuo karto atklystantį Gaiduką. Taigi, istorinė – kultūrinė pažintinė informacija – tikrai visapusiškai naudinga, siekiant pažinti „tikrąją“ Šventąją ir jos apylinkes.
Apgyvendinsim net gandralizdyje
Jeigu tik oro temperatūra pakyla virš 25 laipsnių šilumos ir sinoptikai garantuoja, kad tokia temperatūra išsilaikys dar bent keletą dienų – tautiečiai kaip išprotėję dumia prie jūros. Bandos jausmas ir šioje srityje nesvetimas. Verslumu pasižymintys vietos gyventojai tikrai nesipriešina tokiam poilsiautojų antplūdžiui, priešingai – apnakvyndina visur, kur tik įmanoma surasti bent keletą kvadratų pernakvoti už atitinkamą nuomos mokestį „arčiau jūros“.
Dėl šios priežasties nereikėtų išsigąsti ženklų, skelbiančių apie buto, kambario, namelio, vietos palapinei ar kitokios vietos nuomos tik kirtus „Šventosios“ pavadinimą. Net darže, kuriame galima surašyti ir pažymėti atitinkamas lysves, kuriose pasodinti „pomidorai“, „agurkai“, „žirniai“ ir kt., šmėžuoja užrašai ne apie ten augančias daržoves, o apie būsto nuomą. Taigi, taip Šventosios gyventojai „augina“ nuomininkus.
Šventosios gyventojai - versliausi
Verslumo gyslelė Šventosios gyventojams tikrai nesvetima, manau, jei reikėtų rinkti versliausius asmenis (kurių net skatinti nereikia), jie būtų surasti būtent Šventojoje žemėje. Beje, reikėtų pastebėti, kad viskas, kas yra šventa, išties finansiškai naudinga buvo, yra ir, matyt, bus. Taigi, jei reikiamo ženklo savo verslui vystyti negalima įsigyti – jį galima padaryti, tereikia tik žvilgtelti į Kelių eismo taisykles, pasiimti medžio plokštę, truputį dažų ir išdidžiai atidaryti „mokamą stovėjimo aikštelę“ savo valdose. Tada pinigėlis kapsi reikiamu sezonu, jei sezonas praeina – ženklą nuo pušies nuimi ir viskas vėl kaip seniau, nes tai juk laikinas statinys...
Apskritai reikėtų pastebėti, kad kelių eismo taisyklės Šventojoje vietoje nustoja galioti kartu su oro temperatūros kilimu. Tuomet iš KET taisyklių yra pašalinami visi draudžiamieji ženklai: važiuoti galima visur, svarbu, kad tik kuo arčiau kopų, statyti automobilius galima visur, svarbu, kad būtų patogu prieiti. Taigi, patogumas, tiksliau, patogumas sau, bet ne kitiems – svarbiausia.
Dviratininkai irgi aptarnaujami atitinkamai - nori atsigaivinti kelionėje – stok prie kavinės (nes parduotuvėje eilėje stovėdamas, ir prisimindamas senus gerus (?!) sovietinius laikus, gali ir dviračio netekti, nes čia užtruksi daug ilgiau nei iki tualeto nulėkti). Kavinėje brangiau, bet aptarnauja greičiau, tiesa, laukdamas vandens (nes bijai, kad dviratis neišvažiuotų anksčiau laiko) nežinai ar tikrai jo sulauksi, bet kad sumokėsi, kaip už „tikrą“ produktą ir dar pagal Šventosios įkainius – faktas. Tokiu būdu gali gauti prašytą mineralinio vandens buteliuką taip įpakuotą, kad nė neįtarsi, kad jo viduje gali būti įpiltas vanduo „iš po krano“...
Vienas iš Šventojo miesto simbolių, kaip jau minėta, – poilsiniai namukai, kurių čia apstu. Jose galima ne tik apsigyventi, tačiau ir apsipirkti. Apsukrūs vietos verslininkai artimesnius pagrindinei gatvei namukus renovavo ir pritaikė prekybai, tad dabar galima drąsiai pirkti pvz. drabužius iš „madingiausio salono“, vertimas irgi atitinkamas, kam kokybiški rūbai, o kam madingi drabužiai – kiekvienam pagal norus...
Be šių namelių sovietinių reliktų, kurių dalis „renovuota“ apstu ir kitur. Štai galima rasti vietine įžymybę, prilygstančią Egipte esančioms piramidėms, tik pas mus Lietuvoje ji modernesnė tiesiogine modernumo reikšme – padaryta iš šiferinių plokščių – ko ne architektūrinis paminklas? Panašių reliktų galime rasti ir daugiau, tiesa, vieni vis dar veikia, kiti – ne.
Šventam krašte pranašu nebūsi
Policija Šventojoje išties dirba gerai, nes jos nesimato. Ji, o tiksliau sukarinta policija (viešojo saugumo tarnyba), atsiranda vakarop ir akylai prižiūri esamą situaciją. Diena Šventoji paliekama piliečių savisaugai ir jų atsakomybei, todėl iškart pasimato tikrasis lietuvių pilietiškumas prieš save ir visuomenę: jei nėra kas kontroliuoja ar prižiūri, tai galima viskas. Tad policijos „geras darbas“ dienos metu padaro meškos paslaugą pačiai Šventajai ir jos įvaizdžiui, nors turėtų būti atvirkščiai, nes pats populiariausia laisvalaikio praleidimo būdas dienos metu – girtuokliavimas pereinantis į viešą girtavimą.
Paplūdimys, laikinasis būstas ar pagrindinė gatvė, nėra itin svarbu – svarbu procesas ir jo demonstravimas, tad apie draudimą viešojoje vietoje gerti čia beveik niekas nebuvo girdėjęs. Šioje vietoje Šventoji yra tikras išskirtinumas iš visos šalies, o gal atvirkščiai, atspindys? Tebūnie tai retorinis klausimas...
Taigi, Šventoji visų namai: ir poilsiautojų, ir verslininkų, ir verslių gyventojų ir įvairių marginalų, tad šį miestą atrasti išties reikia, reikia vien dėl to, kad galėtume pažvelgti patys į save iš šono, kaip atrodome mes ir mūsų kultūra arba susipažintume su elementoriumi, kaip išgyventi ir būti versliems.
Pabaigai reikėtų pacituoti dviejų asmenų pirmuosius įspūdžius arba komentarus atvykus ir apžiūrėjus Šventąją, kurie buvo atsitiktinai nugirsti gatvėje. Jaunos šeimos tėtis: „Man kultūrinis šokas, jaučiuosi, kaip sugrįžęs dvidešimt metų atgal“, pagyvenusios moteriškės: „Čia nėra padorių ir normalių žmonių“.
Linkiu surasti, o gal tiksliau atrasi Šventąja ir Jums...
