Perskaičiau šį sakinį ir staiga mano, anot pono Savukyno, rusiškos propagandos persunkta sąmonė praregėjo: nė velnio ta propaganda neveiktų, jeigu kiekvieną dieną apie ją neprimintų pernelyg susirūpinę žurnalistai, politikos apžvalgininkai ir šiaip labai patriotiškai nusiteikę Lietuvos piliečiai.
Kam rūpi kažkokios statulos ant tilto? Kasdien juo vaikštantys pėstieji ar kaip vėjas pralekiantys automobilių vairuotojai paprastai taip įnikę į savo kasdienius rūpesčius, kad statulų tikrai nepastebi. Jeigu yra koks vienas kitas miesto šurmulio nepaliestas pilietis, atsipalaidavusiai vaikštinėjantis po Vilnių, tai dažniausiai būna koks nors užklydęs užsienio turistas, kuriam Žaliojo tilto kampuose sustingę žmogystos tėra nieko nesakančios dekoracijos, tik viena iš nesuskaičiuojamų miesto puošmenų.
Menas tai ar ne menas, ginčijamasi iki užkimusių balsų, besitaškančių seilių, iš pykčio sugniaužtų kumščių ir necenzūrinės leksikos vartojimo, bet, manau, neatsiras prieštaraujančių nuomonei, kad tai neabejotinai didesnis menas negu šiuolaikinių menininkų kanalizacijos vamzdžių fantazijos.
Nuomonę, kad statulos yra bent šiek tiek vertingas miesto akcentas, pagrindžia ir faktas, kad jos išgyveno visuotinio leninų, dzeržinskių, komunarų ir kitų balvonų griovimo metu. Todėl jeigu ne aktyvūs rėksniai, kokią nuomonę jie bereikštų apie statulas, Rusija nieku gyvu negalėtų panaudoti jų propagandai. Net jeigu ji užsimintų apie tai, kad Lietuvoje yra toks tiltas su nuo sovietmečio užsilikusiomis skulptūromis, kurios galbūt kažką reiškia, būtų galima labai paprastai paaiškinti kad Vilnius – labai kosmopolitiškas miestas, kuriame vietą randa ir Žaliojo tilto statulos, ir paminklas Frankui Zappai, ir Užupio angelas, ir trys kryžiai ir dar nesuskaičiuojama galybė kitų miesto simbolių.
Dieną naktį apie statulų žalą skalambijantys veikėjai įduoda rusų propagandistams neabejotiną kozirį. Jeigu statulos paliktos, tada jie trins rankas iš džiaugsmo ir aiškins, kad lietuviai garbina tarybinius stabus ir ilgisi sovietmečio. Jeigu statulos bus nukeltos ir išstatytos Grūto parke visuotinei pajuokai, tie patys rusų propagandistai vėlgi trins rankas iš džiaugsmo ir susirūpinusiais balsais kaltins Lietuvą kurstant neapykantą, negerbiant istorijos ir palaikant fašistus.
Dar vieną kozirį Rusijos propagandos mašinistams į rankas bruka grasintojai uždrausti rusiškų televizijos kanalų retransliaciją. Galima pagalvoti kad tie draudėjai gyvena praėjusio šimtmečio viduryje ir laidas žiūri per nespalvotus lempinius televizorius. Jiems būtų pats laikas iškišti nosis iš analoginio triukšmo pagražintų ekranų ir pasidairyti po skaitmeninį pasaulį!
Aukštai kosmoso platybėse kybantys palydovai nesustojamu srautu siunčia į žemę tūkstančius įvairiausių televizijos signalų, pradedant nepadoraus turinio kanalais ir baigiant Dievo žodį skelbiančių televizijų laidomis. Tarp viso šito gėrio puikuojasi krūva rusiškų kanalų, tarp jų ir akivaizdžiai propagandinių, kuriuos galima žiūrėti visiškai nemokamai, investavus pusę minimalios pensijos į palydovinį bliūdą.
Apie internetą neverta net kalbėti – ten visko pilna, taip pat ir rusiškos propagandos. Todėl vietiniais tinklais transliuojamų televizijų draudimai yra visiškai neveiksmingi, geriau už kiekvieną etikai prasižengusią laidą uždėti po solidžią baudą vietiniam retransliuotojui – bent jau pasipinigautume. Tereikia uždrausti bent vieną kartą, ir nuolat būsime kaltinami neva pas mus draudžiama alternatyvi nuomonė, kad pas mus nėra demokratijos, kad pas mus vyrauja profašistinė propaganda ar dar kuo nors baisiau. Tuo labiau kad paprastiems žmonėms tos propagandinės žinių laidos visai neįdomios – jie per rusišką televiziją tenori pasižiūrėti serialą apie Peterburgo banditus arba dvidešimtąjį kartą filmą apie Šuriko nuotykius.
Paprastai propagandą daugiausiai žiūri tie, kurie labiausiai ja piktinasi. Bet patį didžiausią kozirį priešiškai nusiteikusiems propagandininkams dovanoja nesusipratėliai, kurie netgi praėjus ketvirčiui nepriklausomybės šimtmečio be perstojo skundžiasi didžiulėmis sovietmečio besiilginčiomis Lietuvos gyventojų masėmis. Propagandistui net galvos pasukti nereikia, užtenka pacituoti tokią Lietuvos žurnalisto mintį ir tikslas pasiektas – Rusijos gyventojai informuoti kad Lietuva pripažįstanti suklydusi ir besiilginti vėl susieti savo gyvenimą su gerąja Rusija.
Aš pats tikrai nepriklausau toms besiilginčiųjų masėms, aš taip pat nepažįstu nei vieno tokio sovietinių laikų gerbėjo, mano pažįstami ir pažįstamų pažįstami taip pat tokių nepažįsta. Ar patys besiskundžiantieji yra sutikę nors keletą sovietinio laikmečio pasiilgusių žmonių? O keliolika? Kartą man teko diskutuoti su pagyvenusių pensininkų pora, kurie kaltino savo artimus, tik šį kartą ne visos Lietuvos žmones, o tik savo gatvės kaimynus, nostalgija sovietinei praeičiai. Bet paprašius pateikti pavyzdžių taip ir nesugebėjo prisiminti nė vieno atvejo. Geriausiu atveju tai viso labo tebuvo senjorų nostalgija jaunystės dienoms, kai jie buvo pajėgūs ir stiprūs o jos buvo jaunos ir gražios. Todėl viešai dėstyti tokias mintis reiktų labai atsargiai. Bent jau tam kad neįžeistum gyventojų.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalinti savo mintimis ar patirtimi? Tai galite padaryti žemiau: