Manau, kad žmogui įtaką labiausiai daro aplinka, o charakteris ir genai lemia tik mažą dalį žmogaus asmenybės kūrimosi. Paaugliai dažnai nori patirti daugiau nei jiems leidžiama, todėl gyvenimo patirtis šiame etape kaupiama ypač sparčiai. Kodėl dauguma Lietuvos mokinių turi polinkį į žeminimą, sadizmą, smurtą?

Svarbiausias veiksnys yra tėvai. Dažnai tai būna pagrindiniai vaiko mentoriai ir autoritetai. Ne veltui yra posakis „Koks tėvas, toks ir sūnus“. Tėvo pavyzdys dažnai daro įtaką sūnaus poelgius. Puiku, jei tėvas yra geras ir rūpestingas, tačiau patys žinome, kad dažnas vyras ir kartu tėvas mėgsta išlenkti taurelę ir girtas talžyti savo atžalas (kaip galbūt tai darė jo tėvas). Amžinai mušamam vaikui laikui bėgant išauga keršto troškimas, agresijos protrūkiai.

Kitas dalykas, lemiantis vaiko psichiką bei pažiūras, yra televizija ir kitos medijos rūšys. Dažnai televizija tampa vaikų aukle. Jie mato spalvotą dėžę dažniau nei savo pačių tėvus. Pažiūrėkime į šiandienos populiariausių kanalų programą. Ryte rodomi iš pirmo žvilgsnio nekalti filmukai, tačiau iš tikrųjų juose smurtaujama. Po pietų rodomi buki serialai daro žiūrovus (paauglės merginas) nemąstančiomis būtybėmis, o paaugles tiesiog Barbėmis, be savo nuomonės. Vakare rodomos laidos pranoksta visas iškrypimo ribas. Garsiai kalbama apie pedofiliją, homofobiją, rasizmą. Dažnai svaidomi nešvankūs juokeliai. Naktį rodomi serialai, propaguojantys smurtą, žudymą, pasakojantys apie banditizmą, kalėjimą.

Paskutinis dalykas yra bendraklasių įtaka. Klasės lyderiai dažnai būna siaurų pažiūrų, agresyvūs ir stiprūs fiziškai vaikai, kurių prisibijoma ir jiems pataikaujama. Tada mokiniui įsijungia taip vadinamas „bandos jausmas“, kai daroma taip, kaip dauguma. Senų pažiūrų mokytojai taip pat skiepija neigiamus įpročius, kaip fizinės bausmės už prasižengimus.

Smurto problema yra įsišaknijusi lietuvių mentalitete, todėl problemų reikia ieškoti daug giliau. Manau, reikia sekti išsivysčiusių šalių pavyzdžiu ir naudoti jau praktikoje taikomus sėkmingus metodus. Permainoms reikia laiko, tačiau tikiu, kad kada nors viskas pasikeis.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!