Pirmas paradoksas: Už ką mokėti?

Taip vadinamos sveikatos kaina visuomenei yra labai didelė. Žinoma, kad daugelis valstybių didžiausius pinigus išleidžia švietimui, gydymui, socialinei paramai ir armijai. Kitos sritys sudaro gerokai mažesnę dalį. Tačiau nėra valstybės, kuri turėtų neribotus išteklius. Taigi, tenka finansuoti ne norus, bet poreikius. O čia iš kyla pirmasis klausimas – kas ir kaip nustato tikruosius bendruomenės poreikius?

Kiekvienai motinai yra brangiausias jos vaikas, kiekvienai šeimai svarbiausi yra jų šeimos nariai, sergantys sunkesnėmis ligomis yra labiau verti užuojautos ir gydymo, nei lengvesni ligoniai. Čia tik keletas lyginimų. Pabandysiu suformuluot paprasčiau: „Kiek reikia skirti pinigų (vaistams ir procedūroms) beviltiškai sergančiam ligoniui?“. Kadangi egzistuoja nepagydomos ligos, ar gali kilti situacija, kad žmogaus nebegalima išgelbėti, kur sustoti? Kada nustoti gydyti ar teikti pagalbą, nes ... tai kainuoja?

Kainuoja specialistų pastangos (padėdami vieniems, jie nespėtų padėti kitiems), kainuoja vaistai (lėšų skaičius visada ribotas, tuomet pinigai tarsi panaudojami neefektyviai), o šalia dar ir slaugytojos, skalbėjai ir virėjai. Šią dilemą galiu įvardinti kaip gydymo pragmatizmo ir idealizmo priešpriešą. Ką daryti, kai moralė prieštarauja loginiams argumentams?

Antras paradoksas: Kas atsakingas už sveikatą?

Pasaulio sveikatos organizacija stengėsi kiek galima tiksliau apibūdinti, kas yra ta sveikata. Tą ji padarė, tačiau kol kas niekas neatsakė į klausimą, kas už ją atsakingas. Medikai dažnai teigia, kad jie negarantuoja išgijimo, negarantuoja rezultato. „Mes tik padedam“, - sako jie. Palyginkim su kitais „paslaugų“ tiekėjais.

Sakykim, siuvėju ar mašinų remontuotuoju. Jeigu pastarieji negarantuotų gero kostiumo ar suknelės, pataisytos mašinos ir panašiai, tai kiekvienas sakytų, kad jie visai nereikalingi. Aišku, nereikia iš medikų daryti dievukų, jie iš tiesų ne viską gali. Bet ir paprastas žmogus iš gatvės apie savo paties sandarą ir kūno funkcijas žino gerokai mažiau. Gyvenime egzistuoja taisyklė: kai nežinai, tai kreipiesi į specialistą. Jis tuo pačiu turėtų tapti atsakingu ne tik už žinias, rekomendacijas, bet ir už rezultatą, t.y. sveikatą.

Deja, pas mus Lietuvoje už gydymo pasekmes (klaidas) labiau atsakingos įstaigos, o ne žmonės. Tiesa, tai ne tik mūsų, bet ir pasaulinė nuostata. Antra šio paradokso pusė – asmens, žmogaus atsakomybė. Bet čia ir vėl labai daug ir nesmulkių problemų. Argi visi turime tapti gydytojais, t.y. viską žinoti ir fanatiškai rūpintis savo sveikata? Aišku, kad negali visi būti medicinos specialistais. Tuomet vėl grįžtame prie pirmosios dalies.

Trečia paradoksas: Ne dievai puodus žiedžia (gydytojo situacijos prieštaringumas)

Gydytojo specialybė turi labai ilgą istoriją. Ji apaugusi mitais ir pasakomis. Beraščiai ar mažaraščiai linkę ją sudievinti. Visų valdovų ar tironų rūmuose būdavo gydytojai, todėl jiems buvo priskiriamos išskirtinės galios. Šiandien ši profesija tapo masine, todėl šventumo aureolė pamažu gęsta. Tai turi bent dvi puses, gerą ir blogą – medikai vėl gauna „žmonių“ statusą, antra, nebijoma kritikuoti medikus ar net jais nepasitikėti. Tačiau problema yra ne čia.

Dalis medikų vienaip ar kitaip būna atsakingi už pacientų sveikata ar net gyvybę. Turiu galvoje tokias situacijas, kai žmogus patenka į psichiatrijos ligoninę ar ant operacinio stalo. Čia negalima „padėti“, tuomet reikia gelbėti. Vadinasi, nori nenori tenka prisiimti atsakomybę ir tada iškyla pačių specialistų žmogiškosios savybės.

Žinome, kad visuomenėje yra gerų ir blogų žmonių, žinome, kad yra puikių specialistų ir, kaip čia švelniau pasakius, žemos kvalifikacijos asmenų, žinome, kad turime alkoholikų ir narkomanų. Gydytojai ir kiti darbuotojai pasižymi tomis pačiomis moralinėmis ypatybėmis kaip ir visa visuomenė.

Taigi tarp gydytojų yra alkoholikų ir priklausomų nuo cheminių medžiagų, tarp medicinos darbuotojų galima rasti kyšininkų ir nusikaltėlių, bet... Žmogus, atsakingas už kito asmens gyvybę ar sveikatą yra išskirtinėje situacijoje: jis kaip specialistas sprendžia ir veikia pagal savo paties nuostatas ir žinias. Kai nėra kontrolės, jis gali būti nevaldomas.Gerai, kai jis veikia tinkamai, ir blogai, kai jo veiklos prieštarauja bendroms visuomenės moralinėms nuostatoms. Kraštutinis pavyzdys – medikų veikla ir eksperimentai fašistinėje Vokietijoje bei Japonijoje ar psichiatrija Tarybų Sąjungoje.

Medicina gyvena visuomenės terpėje. Ta aplinka labai daug nurodo, išmoko. Nereikia manyti, kad šios srities specialistai yra angelai ar genijai. Jie turi tuos pačius trūkumus, kuriuos turi kiti. Tik tie trūkumai labai brangiai kainuoja gyventojams: vaikams, jaunimui, dirbantiesiems ir senjorams. Klaidų daro visi – tik jų vertė skirtinga.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!