aA
Ilgą laiką didžiavausi, kad Lietuva yra šalis, kurioje nereikia užduoti šio klausimo. Valstybė, kurioje išsaugotos Vakarų civilizacijos vertybės, kurios ašys yra krikščionybė ir antikos paveldas. Vis dėlto žvelgdamas į nūdienos valdančiuosius politikus, kurių priešakyje stovi socialdemokratė Marija Aušrinė Povilionienė, imu dvejoti, ar ilgai galėsiu džiaugtis, jog mūsų tėvynėje vyrauja pagarba gyvybei.
© Shutterstock nuotr.

Mano straipsnis yra nuoširdi jauno žmogaus polemika su Seimo nare, nusprendusiai, kad apsisprendimas gyventi ar mirti mažai kuo skiriasi nuo apsisprendimo eiti į „Maximą“ ar „Norfą“. Į problemą žvelgsiu per filosofijos bei rinkodaros prizmes, nes jos – bene pagrindinės įstatymo projekto varomosios jėgos.

Esu įsitikinęs, kad skirtumo esama didžiulio, tad drąsiai sakau, jog Lietuvoje neturėtų būti legalizuota eutanazija. Tai ketinu įrodyti sugriaudamas propagandinio pobūdžio mitus šia ypač opia tema.

Nėra jokio laisvo pasirinkimo

Dažniausiai eutanazijos šalininkai mėgina mums įpiršti mirties kultūrą, pasiremdami teiginiais, jog tai yra labai brandus ir demokratiškas požiūris į gyvybę, o jos draudimas kliudo žmogui rinktis laisvai ir yra atgyvenusi seniena. Būtent tokiomis frazėmis mūsų protus nuolat atakuoja gerbiama Seimo narė, puikiai suvokdama, jog retas žmogus norės būti „atsilikęs“ ir dėl savo polinkio į konformizmą veikiausiai ims remti išsakytas idėjas.

Ši strategija plačiai aprašoma Antono Vuimos knygoje „Juodieji viešieji ryšiai“, kurioje teigiama, kad pats veiksmingiausias būdas vykdyti efektyvius juoduosius bei baltuosius viešuosius ryšius – kurti sąvokas, prie kurių žmogus ir pats norės prisiderinti. Visos šios sąvokos skamba maloniai, bet kartu yra ir itin aptakios dėl savo virtualios prigimties. Prie šių sąvokų galime priskirti tokius žodžius kaip „laisvas“, „meilė“ir kiti. Faktiškai tai pagrindinis žodynas, dėl kurio daugybę metų diskutavo didieji filosofai pradedant Edmundu Burke ir baigiant Karlu Marxu.

Norisi kalbėti ne apie technologijas, kurias taiko politikai, o apie įstatymus, kuriuos jie siūlo. Esu linkęs teigti, kad eutanazijos legalizavimas Lietuvoje nesukurtų jokio naujo laisvo pasirinkimo ir netgi atvirkščiai – ženkliai sumažintų esamą. Pirmiausia derėtų pateikti savąją apibūdinimą, kaip aš suvokiu laisvą pasirinkimą. Turbūt sutiksite, kad laisvas pasirinkimas neturėtų būti atsietas nuo pačios laisvės. Tad viliuosi, kad brangus skaitytojas nepaprieštaraus, jeigu pasiremsiu sero Isaiaho Berlino apmąstymais apie laisvę. Garsusis filosofas laisvę skirstė į du tipus: pirmasis buvo laisvė nuo kažko arba negatyvioji laisvės forma.

Praktiškai mes visi norime būti nuo kažko laisvi. Tik pradedantys gyventi jaunuoliai dažnai nori būti laisvi nuo tėvų „diktato“, dažniausiai pasireiškiančio išmintingų patarimų forma, o kalbant apie valstybes, pavyzdžiui, Lietuva gali siekti būti laisvos nuo „Gazprom“ dujų monopolijos. Taigi ši laisvės forma labai dažnai pasireiškia kasdieniniame mūsų gyvenime ir nėra nė vieno, kuris nebūtų su ja susidūręs...

O dabar apie antrąją laisvės formą, kuri vadinama pozityviąja. Norėčiau pabrėžti, kad tai jokiu būdu nereiškia, kad ši laisvės forma yra gera, o anksčiau minėtoji – bloga. Pozityvioji laisvė yra tai, apie ką dažniausiai kalba mūsų įstatymų leidžiamoji valdžia bei Marija Aušrinė Pavilionienė. Ši laisvės forma teisinio proceso metu gali materializuotis tiek į teigiamus dalykus, pavyzdžiui, galimybę gauti valstybės finansuojamą vietą, tiek į įvairius „brukalus“ ,pavyzdžiui, narkotikų legalizavimą.

Nors esu prieš jų įteisinimą, tenka pripažinti, kad narkotikų legalizavimas bent jau būtų pozityviosios laisvės apraiška, tuo tarpu eutanazijos įteisinimas – tik ciniška imitacija. Tai lemia faktas, kad eutanazija turėtų būti ne kas nors kitas, o galėjimas nusižudyti.

Šiandien Lietuvoje kiekvienas žmogus, kuris to nori, gali nusižudyti. Apie tai puikiai byloja ir statistika. Ekspertų duomenimis, mūsų mylimoje tėvynėje kasmet nusižudo daugiau nei tūkstantis žmonių. Taigi vis dar esame iš daugiausiai besižudančių tautų pasaulyje. Šiai tendencijai mėgina priešintis įvairios nevyriausybinės organizacijos, tačiau Marijos Aušrinės Pavilionienės galvos tai nekvaršina. Matyt, politikė pagalbą žmonėms įsivaizduoja visiškai kitaip nei aš. Taigi kiekvienas, kuriam šis pasaulis nėra mielas, turi galimybę pasirinkti šį siaubingą kelią. Kaip tikintis katalikas jokiu būdu to nesiūlau, tačiau kaip supratingas žmogus toleruoju tokį pasirinkimą ir juo labiau neneigiu jo egzistavimo galimybės.

Kodėl negalima leisti įteisinti eutanazijos
© A. Komar

Antroji priežastis, kodėl eutanazijos legalizavimas nesukurtų daugiau laisvės ir netgi atvirkščiai, yra verslas. Visiškai neabejoju, kad toliau vystant mirties kultūrą, Lietuvoje imtų kurtis įtakingos įmonės, kurios skatintų žmones pasitraukti iš gyvenimo. Deja, žvelgiant į ponios M. A. Povilionienės iniciatyvumą tenka sau užduoti klausimą: kas galėtų paneigti galimybę, kad atsainus žiūrėjimas į psichologinę pagalbą valstybės lygmeniu bei pastangos legalizuoti eutanaziją nėra kruopščios nuolatos veikiančių mirties industrijos lobistų pastangos kurti palankias sąlygas juos remiančioms verslo grupėms?

Akivaizdu, kad tokios industrijos įsigalėjimas ilgalaikėje perspektyvoje galėtų sukurti prielaidas įsitvirtinti dvejoms negatyvioms tendencijoms. Pirmoji – išleisti įstatymą, kuris leistų vietoj pensijos mokėjimo vieną kartą gyvenime apkeliauti visą pasaulį ir grįžus „oriai“ numirti, užuot gyvenus „skurde“.

Tokių iniciatyvų atsiradimas laikui bėgant būtų itin tikėtinas, nes maloniai skambėtų profesionalios rinkodaros paveiktam klientui, garantuotų pajamas verslo įmonei, kuriai lėšas pervestų valstybė, ir nekvaršintų politikų galvos dėl bėdų, su kuriomis susiduria „Sodra“, sprendimo. Realus jos rezultatas būtų dar labiau įsigalinčios sisteminės bėdos.

Skaitydamas nuostabų autorių grupės parašytą veikalą „Rinkodaros principai“ suprantu, jog šiandieninė rinkodara yra tiek pažengusi į priekį, kad mes kone kasdien prisiperkame daiktų, kurie mums nereikalingi, tad kokia tikimybė, jog ji nepaveiktų mūsų pasirinkimo – gyventi ar mirti? Beveik nulinė. Rinkodara yra visų verslų pagrindas ir tikėtis, kad ši sritis be to apseis, neverta. Antroji problema yra dar skaudesnė. Jei Lietuvoje bus legalizuota eutanazija, gali ženkliai padidėti tikimybė, kad atsiras korumpuotų politikų, kurie stabdys teigiamas reformas psichologinės pagalbos srityje, jei tokių reformų būtų imtasi. Tądien, kai kažkas pradės užsidirbti iš mūsų kančių, tas pats žmogus ar įmonės ims dėti pastangas, jog tų kančių būtų tiek pat ar net daugiau. Nesakau, jog jis tiesiogiai didins mūsų kančias, pavyzdžiui, sulaužydamas ranką ar koją, tačiau esu tikras, jog
pasistengs, kad mums mūsų bėdos atrodytų kuo didesnės.

Jei pasitraukti iš šio gyvenimo ir dabar turime galimybę, eutanazijos legalizavimas ne tik nesuteiktų mums galimybės savarankiškai priimti sprendimų, bet ir nuolatinės reklamos dėka supančiotų mūsų protus įtaigiais rinkodaros triukais. Kuo mūsų gyvenimas taptų geresnis?

Esu įsitikinęs, kad Lietuvoje esama daug didesnių problemų, kurias galėtų spręsti Seimo narė. Žmogus, kuris nuoširdžiai trokšta sumažinti kito žmogaus kančias, siūlys įstatymus, kurie gerintų psichologinės bei medicininės pagalbos kokybę Lietuvoje. Jei gerbiamai Seimo narei trūksta minčių, galiu pasiūlyti idėją. Vienas tokių sprendimų būtų atskirti psichologinę pagalbą nuo poliklinikų bei suteikti atskirą viešosios įstaigos teisinį statusą tokio pobūdžio institucijoms. Tada Lietuva galėtų pretenduoti į Europos Sąjungos bei įvairių fondų paramą, o gautas lėšas skirti savo žmonėms gydyti.

Kodėl aš?

Kadangi neretai tenka išgirsti klausimus, kodėl toks „Pilypas iš kanapių“ rašo tokio pobūdžio straipsnius, nusprendžiau užbėgti už akių ir vietoje išvadų duoti atsakymus į šiuos klausimus.

Pirmiausia, Lietuvoje tradicinio mąstymo žmonės yra dažnai negerbiami ir jų teisingos mintys paverčiamos „senienomis“ vien dėl jų amžiaus. Man šią kritiką reikšti sunkiau.

Antra, gyvenu su pusbroliu, kuris serga cerebriniu paralyžiumi, tad puikiai žinau, ką reiškia kentėti.

Trečia,nenoriu, kad ateitų diena, kai klausime savęs, ar žudysime savo artimą ryte, ar vakare, o gal per pietus. Žmogaus gyvybė neturi būti žaislas įvairių verslo struktūrų rankose, o atsakingų politikų pareiga – tai suprasti ir ginti. Stiprėjant mirties kultūros gynėjams ir jų lyderei M. A. Pavilionienei norisi leistis į nuoširdžią polemiką ir ginti pamatus, ant kurių stovi Vakarų civilizacija.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Palangoje atostogavusią motiną supykdė močiutės įžūlumas: tai vyksta Baltijos kelio išvakarėse (105)

Esu mama Kristina, auginu 5-erių metukų dukrelę. Gyvename mes Vilniuje, per atostogas nusprendėme...

Atviras laiškas Skverneliui ir Mažeikai: prašau jūsų apmąstyti kelis klausimus (73)

Tema nėra nauja, bet noriu užduoti viešus klausimus mūsų valdžios ponams dėl planuojamo...

Jaunuolis negalėjo patikėti šaukimu tarnauti: ar jiems nerūpi mano finansiniai įsipareigojimai bankui? (399)

Esu 23 metų vaikinas, iš mažo miestelio, turiu, kaip ir visi, planų gyvenimui: dirbu, su drauge...

Sužinoję, kas mano vyras, giminės puolė atkalbinėti: teko priimti drastišką sprendimą (137)

Dar eidama į mokyklą pradėjau susitikinėti su vaikinu, su kuriuo siejau ateitį. Tik baigus...

Vyrą pribloškė šiuolaikinio jaunimo „dėkingumas“: už rastą telefoną – kaltinimai vagyste (120)

Šiąnakt teko susidurti su jaunimu. Susitikau su savo drauge, pašnekėjau su ja apie gyvenimą,...

Top naujienos

Košmaras Vingio parke: erkių prisirinko net gaudykles įrenginėję žmonės (29)

Sostinės Vingio parkas yra populiari vieta laisvalaikiui leisti. Dauguma vilniečių žino, kad ten...

Po žūčių Tatruose – patyrusio alpinisto patarimai: tragedijos išvengti galėjo padėti keli paprasti žingsniai (20)

Tatrų kalnuose ketvirtadienį kilusi audra penkiems keliautojams baigėsi tragiškai. Staiga...

Katažinos Zvonkuvienės mama dukros gyvenimo nereguliuoja, bet sutinka ne su viskuo: aš daryčiau kitaip (24)

Dainininkė ir dviejų vaikų mama Katažina Zvonkuvienė šiandien džiaugiasi tiek savo karjera,...

Honkonge – Baltijos kelio atgarsiai: tūkstančiai protestuotojų susikibo į žmonių grandinę (58)

Honkonge penktadienio vakarą tūkstančiai už rankų susikibusių žmonių suformavo įspūdingą...

Dulų asociacijos pirmininkė: kūdikio mirtimi pasibaigusį gimdymą namuose priėmė medikė papildyta 16:53: „mums reikia pokyčio" (203)

Ketvirtadienį per Lietuvą praskriejo žinia, kad gimdymo namuose metu mirė kūdikis. Iki šiol...

Lietuvos krepšininkams – Azijos virtuvės iššūkiai: rinktinės šefas pats vyko į parduotuvę

Lietuvos krepšinio rinktinė Korėjoje, kur rengiasi pasaulio čempionatui, susidūrė su...

Rugsėjį bus sudaryta nuomos sutartis: ŽŪM keliaus į Kauną (11)

Sutartis dėl Žemės ūkio ministerijos ( ŽŪM ) patalpų Kaune nuomos turėtų būti pasirašyta...

Dešimttūkstantinė minia Vilniuje susikibo rankomis, atkartodama Baltijos kelią (2)

Daugiau negu 10 tūkst. žmonių Vilniuje penktadienį susikibo rankomis į gyvą grandinę, minėdami...

Stilingoji Eglė Babunašvili neišsiverstų be vieno drabužio – jį spintoje privalu turėti kiekvienai

Šį penktadienį DELFI Stilius akys krypstą į stilingąją vilnietę, parduotuvės „Kick the...