Iš tiesų, nesu ta etatinė penketukininkė, kuri, kai gauna septynetą iš kokio nors testo, nusiperka sau šokoladą už puikiai atliktą darbą. Kiek prisimenu save, nuo pat pradinių klasių buvau maksimalistė ir visada norėdavau ne šiaip sau saulytės, o saulytės su šypsenėle (čia tokia pradinių klasių vertinimo sistema). Ir mokytojai nuo pat pradinių klasių kalė į galvą, kad saulytė be šypsenėlės - jau blogai.
Penktoje klasėje, kai dingo saulytės ir į pažymių knygelę jau keliavo skaičiukai, visi bendraklasiai plėšėsi dėl dešimtuko, už kuriuos buvo pažadėti du litai iš tėvų. Vėliau, būnant septintoke ar aštuntoke, prasidėjo gąsdinimai, kad jei nesimokysiu gerai, greičiausiai gimnazijos suolo taip niekada ir neteks patrinti. Todėl suskubau prašyti papildomų darbų. Juk ką tėvai pagalvotų, jei gimnazijoje nesimokytum!
Aštuntoje klasėje, kai gimnazija buvo jau čia pat, prasidėjo bauginimai egzaminais: „o kai 12-oje klasėje laikysit egzaminus...“, o į klausimą „gal galit paaiškinti uždavinio sąlygą, nelabai suprantu“, buvo paprasčiausiai atsakoma, jog per valstybinį egzaminą niekas už nugaros nestovės ir tikrai jau nepadės ir nepaaiškins. Judam toliau.
Devintoje klasėje viskas, rodos, pasikeitė. Išėjus į gimnaziją gyvenimas nusidažė ryškesnėmis spalvomis ir nuoširdžiai atrodė, jog jau nebeliko preteksto bauginimams. Kurgi ne. Devintoje klasėje mokytojai pradėjo gąsdinti PUPP (Pagrindinio Ugdymo Pasiekimų Patikrinimas) egzaminais ir kalbėjimo įskaita, kuriuos laiko visi dešimtokai.
Greičiausiai jau nuo rugsėjo antrosios dienos pradėjom bijoti mistinių egzaminų, kurie mūsų laukė po dviejų metų. Net neverta kalbėti, kad dešimtoj klasėj rugsėjo pirmąją buvo priminta PUPP svarba. Juk jei gausim neigiamą pažymį, galim iškart atsisveikint su šviesia ateitimi ir išeiti į profesinę mokyklą.
Gegužę parašėm PUPP egzaminus. Ir tada, kitą dieną po to, kai persižegnoję atidavėm savo darbus vertintojams, lietuvių mokytojas valandą pasakojo mums apie lietuvių kalbos egzaminą. Tą tikrą, po dar dviejų metų. Vienuolikta klasė. Rugsėjį gaunu 5 iš matematikos. Velniop, vektorius tikrai supratau ne per geriausiai. Pasekmės: mokytoja sako, kad SU TOKIU NESIMOKYMU greičiausiai neišlaikysiu egzaminų. Valio.
Galbūt ir juokingai skamba, tačiau manau, kad kiekvienas vienuoliktokas apie egzaminus žino daugiau nei pati Švietimo Ministerija. Bene kas pamoką mums primenama egzamino trukmė, kokios užduotys dažniausiai pasitaiko, kokias klaidas daro mokiniai. Ir baisiausia, kad man tai visiškai neatrodo normalu. Ir tiems dėdėms iš Švietimo Ministerijos mes galėtumėm papasakoti daugiau nei jie kada gyvenime yra girdėję.
Man neatrodo normalu nuo pat pirmos klasės kalti į galvą, kad debesėlis su pasislėpusia saulyte jau negerai (o išreiškus pažymiu, čia kažkur 8), man neatrodo normalu nuo penktos klasės gąsdinti egzaminais ir man neatrodo normalu taip sureikšminti kontrolinius darbus, kad mokiniai eitų į juos drebėdami. Juk, o ne, jei iš kontrolinio gausi mažiau nei 6, tu nieko gyvenime nepasieksi!
Žinoma, kalbu ironiškai, tačiau kada viskas pasikeitė taip, kad vienintelis gyvenimo tikslas, kai tau nuo 7 iki 19 metų liko „gauti 10 iš kontrolinio“ ir „gerai išlaikyti egzaminus“? Nežinau, ar mokytojai tai supranta, tačiau gyvendami tokioje sistemoje mes pradedame mokytis ne dėl savęs, o dėl tėvų, mokytojų, galų gale, egzaminų. Ir, neduokdie, jei visus 12 metų taip stropiai mokęsis tu susimausi ir išlaikysi juos blogai...
Noriu tikėti, kad pamažu viskas eis tik geryn ir kai būsiu dvyliktokė, lietuvių kalbos mokytojas pasakys: „vaikai, gal šiandien nekalbėkim apie egzaminus. Geriau papasakokit, ar „Hamletas“ patiko“.
O visi mokiniai, gavę penketus iš matematikos, lietuvių ar anglų, nenusiminkite. Dažniausiai pažymys taip ir telieka tik skaičiumi pažymių knygelėj, egzamino procentai - praeities šešėliu, o štai žinios, tos tikros žinios, nedingsta niekur. Juk gyvenimas gražus ir jis tęsiasi.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!