Prisiminkime istoriją. Iš seno lietuviai - darbšti tauta, sugebanti sukurti gerovę, džiaugtis rezultatais. Tai daininga tauta. Gražios lyriškos bei šokių melodijos suvirpina ne vieną širdį. Tai kovinga tauta, sugebanti apginti save. Taip buvo dar senais laikais.
Kas dabar pasikeitė? Nenoriu suabsoliutinti gyvenimo sąlygų visiems vienodai. Yra gerai gyvenančių lietuvių, bet didesnė Lietuvos piliečių dalis gyvena skurde. Taip byloja statistika.
Už darbą mažai mokama. Yra kas visai neturi darbo. Bedarbio pašalpos arba masiškos kompensacijos už šildymą dalinai padeda pragyventi. Bet ar tai nežlugdo asmenybės? Atsirado žmonių, kuriems naudingiau gauti pašalpas, kompensacijas. Jau dažnas ir nebeieško savo vietos gyvenime. O pasyvumas ir neveiklumas atbukina.
Žmonės tampa pikti, kai nuolat pritrūksta pinigų. Mokesčiai neatitinka tikrovės. Sumokėsi viską, - ir valgyti nebelieka iš ko. Tik belieka kartais neužmiršti, kad augantiems vaikams maistas turi būti visavertis.
Žmonės nebetiki valdžia. O juk valstybėje neturi būti chaoso. Valstybėje vidinis gyvenimas priklauso įstatymų, taisyklių sferai. Viskas turi būti darniai, gražiai suderinta. To nėra.
EGZISTENCIJOS, GYVENIMO esmė yra nuolatinis kitimas, ėjimas į priekį, vystymasis, progresas.
Čia esmė ir gludi. Dabartinės gyvenimo sąlygos verčia vis prisiminti kas ir kaip buvo anksčiau, prieš 50 metų, prieš 20 metų. Verčia galvoti ne kaip bus rytoj, ką reikės padaryti, o kas buvo anksčiau. Verčia analizuoti kas kaltas, kad žmonės pradėjo skųstis gyvenimu. Bijome dėl rytojaus, dėl dar didesnių mokesčių. Visas gyvenimas tarsi sustingsta. Pradeda atrodyti, kad gyvenimas sukasi aplink vieną centrą - nerimą, mokesčius, skurdą. Laikas žmonėms nejuda į priekį. Tas nejudrumas sukausto, dienos pasidaro panašios viena į kitą. Žmogus įkalinamas savo vidiniame pasaulėlyje be vilties, be džiaugsmo. Dėl to - nepasitenkinimas viskuo, neapykanta, savižudybės, emigracija.
Aš matau to viso priežastis - „nelaimingi ir besiskundžiantys“, - būtent žmonių vidiniame pasaulyje, psichologijoje. Svarbu žmogui nepalūžti.
Kas mato ateitį, planuoja - reiškia gyvena. Ir toks žmogus negali būti nelaimingas.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!