Nustatyti laimės indeksą yra ganėtinai sudėtinga, nes egzistuoja galybė kintamųjų ir kiekviena kultūra suvokia laimę kiek skirtingai. Tačiau HPI pamėgino tai atlikti, atsižvelgdama į tris pagrindinius kriterijus.

Išsamus tyrimas apskaičiavo 151-ienos valstybės gebėjimą ekologiškai aprūpinti piliečius, vidutinę gyvenimo trukmę ir pasitenkinimą gyvenimu, įskaičiuojant tokius komponentus kaip: sveikatą, individualų gyvybingumą, galimybe apsiimti reikšminga veikla, vidinius išteklius leidžiančius susidoroti su gyvenimiškais iššūkiais, artimus ryšius su draugais, šeima, ir priklausomybę bendruomenei. Susumavus ir išvedus bendrą HPI vidurkį Lietuva užima 120 vietą pasaulyje.

Tyrimo rezultatai atskleidė, kad vis dėlto laimingiausi jaučiasi Kosta Rikos, Vietnamo, Kolumbijos, Belizo, El Salvadoro ir Jamaikos piliečiai. Šių valstybių gyventojai džiaugiasi ilgaamžiškumu (vidurkis 75 metai), yra patenkinti savo gyvenimo kokybe, o valstybės sugeba ekologiškiau kontroliuoti savo išteklius.

Anot, HPI išsivysčiusios šalys yra baudžiamos už tai, kad nesugeba ekologiškiau aprūpinti savo piliečių, būtent dėl to ir rezultatai yra prastesni: Jungtinė Karalystė (41), Vokietija (46), Prancūzija (50), Norvegija (29), Slovakija (89,) JAV (105). Tačiau net jeigu išmestume ekologiškumo faktorių ir susitelktume ties kitais kriterijais, Lietuva vis tiek sparčiai atsilieka. Pagal vidutinį gyvenimo kokybės pasitenkinimą, Lietuva užima tik 81 vietą, o pagal gyvenimo trukmę (vidurkis 72.2 metai), tik 85. Taigi, natūraliai kyla klausimas, kodėl mes esame tokie nelaimingi?

Galbūt lietuvius slegia didelis nepriteklius? Tačiau pažvelgus į Lietuvos ekonominius rodiklius susidaro įspūdis, kad viskas negali būti taip blogai. Šiais metais, Lietuvai fiksuojamas 3.7 proc. BVP augimas tai vienas didžiausių Europoje.  BVP vienam gyventojui Lietuvoje siekia apie $14,000 (IMF), pagal šį rodiklį mes esame 48-ieji pasaulyje. „Human Development Index“ (HDI) Lietuva užima 41 vietą iš 187-ių. Tai ženkliai lenkia tokias valstybės, kaip Kosta Riką, Vietnamą ir Jamaiką. Jeigu finansinė padėtis neturi lemiančios įtakos, tai kur gi slypi mūsų laimė?

Tikriausiai dauguma sutiktų, kad pasitenkinimas gyvenimu priklauso nuo asmeninių išteklių. Tačiau atsižvelgus į susiformavusias socialinės normas tampa akivaizdu, kad individo pasitenkinimui gyvenimu smarkią įtaką daro sukonstruotos socialinės normos. Paprasčiausiai tai reiškia, kad jūs formuojate savo pažiūras aplink egzistuojančius socialines normas. Taigi, jeigu visuomenėje yra priimta norma „nebūsi turtingas, nebūsi laimingas“, jūs aplink šią normą ir formuosite savo pažiūras. Viso to rezultatas? Jūs būsite prisidėjęs prie visuotinės socialinės iliuzijos. Reikia pabrėžti, kad tokie socialiniai reiškiniai yra labai būdingi bendruomenėms, kurios nėra pagrįstos individualizmu. Deja, Lietuvos visuomenė yra būtent tokia.

Individo laimė gali priklausyti, ne tik nuo asmeninių išteklių, tačiau didžia dalimi ir nuo socialinių normų. Kadangi Lietuva yra valstiečių kraštas, ir socialinės normos yra atitinkamos. Konservatyvios idėjos, masinė psichozė ir socialinis spaudimas „įvairumui“ yra tik keli Lietuvos visuomenės bruožai. Galimas daiktas, kad tokios socialinės normos pradėjo susiformuoti kur kas anksčiau negu pirmykščių krikščionių ir vokiečių ordino misijos į etninės lietuvių žemes.

Šv. Brunono nukirsdinimas prieš daugiau kaip tūkstantį metų yra ne tik pirmas kartas kai Lietuva buvo paminėta rašytiniuose šaltiniuose, tačiau tai ir pirmas užfiksuotas agresyvios ksenofobijos įvykis. T. Venclova „Aš dūstu“ nepabijojo Lietuvą pavadinti provincialia šalimi ir aš visiškai sutinku su poetu. Mano nuomone, provincialumo suformuotos socialinės normos sukuria terpę, kurioje individai privalo siekti laimės pagal suformuotas socialines normas. Taigi, bet koks išskirtinis laimės ieškojimas ar savęs realizavimas - nesulaukiantis visuomenės pritarimo - tampa pasmerktu. Kad ir kaip būtų gaila, toks visuomenės bruožas buvo visada. Ilgai ieškoti nereikia, Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“ atsispindi šykštus XVI-XVIII a. lietuvių valstiečių mentalitetas.

Lietuva yra viena iš „lyderių“ pasaulyje pagal savižudybių skaičių. Kiekvienais metais apie 1,500 asmenybių pasiryžta pakelti ranką prieš save. Toks socialinis fenomenas prilygsta epidemijai. Tačiau, tik nedaugelis apie tai drįsta kalbėti. Paprasčiausiai primetama etiketė, kad savižudybių priežastys yra įtakojamos ekonominės situacijos ir didelio alkoholizmo. Taip, tai iš dalies yra tiesa. Tačiau ar mes tikrai gyvename taip prastai? O alkoholizmas nėra susijęs su socialiniu spaudimu ir nesugebėjimu susidoroti su gyvenimiškais sunkumais?

Prieš beveik 7-erius metus Leičesterio universiteto išspausdintame „World Map of Happiness“ (liet. Pasaulio laimės žemėlapis) žemėlapyje akivaizdžiai atsiskleidžia, kad vis dėlto danai yra laimingiausi. Tais pačiais metais „British Medical Journal“ išspausdintame straipsnyje mokslininkai kaip vieną iš priežasčių tam įvardijo 1992 m. Danijos nacionalinės futbolo komandos pergalę Europos čempionate.

Pasirodo „pasididžiavimas-išdidumas“ yra labai svarbūs gerovei įtaką darantys elementai. Todėl visai nenuostabu, kodėl lietuviai taip myli krepšinį. Švenčia pergales ir dar labiau keikia pralaimėjimus. Tiek K. Sabaliauskaitės „Silva Rerum“, tiek Lietuvos visuomeniniame gyvenime „pasididžiavimas-išdidumas“ yra socialinė norma. Reikia didžiuotis tiek materialinėmis gėrybėmis (kas būdinga valstiečių kultūrai), tiek pseudo-intelektu. Žinoma, tokios socialinės normos sukelia didesnį spaudimą ir aplink jas yra formuojamos asmeninės pažiūros, darančios įtaką individo laimei.

Išdidumas turi teigiamos ir neigiamos įtakos. Štai šiais metais išspausdintame „The Lazarus Institute“ straipsnyje yra apžvelgiamas įdomus reiškinys. Dėl susiklosčiusių ekonominių aplinkybių individas gali nugrimzti į depresiją. Tačiau vyraujantis išdidumo jausmas neleidžia individui ieškoti emocinės paramos iš aplinkos. Todėl susidoroti su gyvenimiškais sunkumais yra kur kas sunkiau.

Ar lietuviai gali būti laimingi?

Jeigu esate įsitikinę, kad norint būti laimingu reikia gyventi turtingai kaip danams, tada abejoju. Reikia kurti individualią visuomenę. Jūs esate atsakingas už savo laimę ir tik jūs galite ją konstruoti. Tačiau turite tai daryti atsižvelgdami ne į tai, ką mano kiti. Aš sutinku, kad tokios lietuvaičių socialinės normos padėjo Lietuvai išlikti kaip tautai šimtus metų. Tačiau gyvename smarkiai globalizuotame pasaulyje ir esame asmeniniame lygmenyje nuolatos apšviečiami naujų idėjų.

Šiais metais nuaidėjusi seksualinių mažumų eisena susilaukė daug kritikos iš publikos. Aš nemanau, kad dauguma yra homofobai. Tiesiog nauja socialinė konstrukcija meta iššūkį tradicinėms lietuvių normoms. Galimybė atmesti naujas idėjas ir kritikuoti suteikia išdidumo publikai. Taip yra sutvirtinama sena socialinė iliuzija ir įgaunamas pranašumas prieš „kitokius“. Galbūt nereikia radikaliai atmesti ir kritikuoti naujų normų. Jeigu susikoncentruotume ties individualia laime, naujos idėjos negrasintų mūsų asmeninei laimei ir norimoms normoms. Tokiu būdu būtume atleisti nuo socialinio spaudimo ir galėtume ieškoti savosios laimės ir esamoje aplinkoje.

Lietuvis džiaugiasi, kai kaimyno tvartas dega“

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!