Šiemet artėjant gegužei Norvegijos žiniasklaida mirgėte mirgėjo straipsniais apie laukiančią ypatingą šventę – nuo archeologinių tyrimų, istorinių komentarų, leidžiamų proginių pašto ženklų bei planuojamų renginių iki receptų nacionalinės vėliavos spalvų tortams ar patarimų kaip valyti tautinius kostiumus. Šalis laukė 200-ųjų savo konstitucijos metinių, kurias Norvegija mini gegužės 17-ąją.
© Ž.Jurevičiaus nuotr.

Tačiau ir be ypatingų jubiliejų Nacionalinė diena Norvegijoje kasmet tampa viena didžiausių metų švenčių – gatvės skęsta vėliavėlių jūroje, moterys puošiasi savo regiono tautiniais kostiumais ir net mažiausiuose miesteliuose vyksta vaikų bei orkestrų eisenos. Osle pro rūmus žygiuojančius keliasdešimt tūkstančių eisenos dalyvių tradiciškai iš balkono sveikina karališkosios šeimos atstovai, o atėjus vakarui linksmybes tęsia triukšmingiau nusiteikę abiturientai, šią dieną taip pat švenčiantys ir mokslų pabaigą.

Ši šventė gimė 1814 m., kai Eidsvolio miestelyje susirinkę norvegų tautos atstovai sukūrė savo konstituciją ir paskelbė atsiskiriantys nuo iki tol beveik 400 metų šalį valdžiusios Danijos. Nors norvegai ir nesugebėjo apginti nepriklausomybės – netrukus teko dar beveik šimtmečiui sudaryti uniją su Švedija – jie išsaugojo pagrindinį šalies įstatymą bei teisę švęsti jo sukūrimo dieną – Gegužės 17-ąją.

Ši data išliko tautos sąmonėje iki šiol ir šiandien minima ne tik prisimenant visus Norvegijos išsivadavimus – ir nuo Danijos, ir nuo Švedijos, ir nuo Vokietijos 1945-aisiais – bet kartu Norvegijos visuomenėje ji tapo vienu svarbiausių valstybingumo bei pilietinės vienybės simbolių, apimančių taip pat ir moderniąsias vertybes – demokratiją, socialinę lygybę, žmogaus teises bei taikos siekį.

Netgi valstybės himnu tapęs kūrinys „Taip, mes mylime šią šalį“ buvo sukurtas šios dienos penkiasdešimtmečio proga. Jį 1864 m. parašė Bjørnstjernė Bjørnsonas – Nobelio premijos laureatas, vienas žymiausių tautinių norvegų rašytojų bei visuomenės veikėjų, smarkiai prisidėjęs ir prie Gegužės 17-osios tradicijų kūrimo.

Ir nors įspūdingus bei nuoširdžius Nacionalinės dienos minėjimus Norvegijoje galima laikyti išskirtiniais netgi pasauliniame kontekste, vis tik kyla natūralus noras palyginti juos su Lietuvos valstybingumą žyminčiomis datomis – Vasario 16-ąją bei Kovo 11-ąja – ir pabandyti suprasti, kodėl jos taip skiriasi nuo vaikų džiaugsmu trykštančios norvegiškosios šventės.

Kodėl lietuviai švenčia kitaip nei norvegai?
© Wikimedia Commons nuotr.

Gegužės 17-oji, Oslas, 2010

Kodėl lietuviai švenčia kitaip nei norvegai?
© DELFI

Kovo 11-oji, Vilnius, 2014

Be abejo, klaidinga būtų tvirtinti, kad tam tikrų visuomenės elementų eitynės, institucijų neapsisprendimas, kaip su jomis elgtis ar aiškios alternatyvos nepasiūlanti valstybės politika, ir yra viskas, su kuo šios datos šiandien sietinos Lietuvoje. Turbūt sunku būtų rasti žmogų, nežinantį tikrosios jų reikšmės ir svarbos. Tačiau kiek rastume šią svarbą jaučiančių? Ar Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji šiandien yra asmeninės kiekvieno Lietuvos piliečio šventės?

Taip, tikrai yra žmonių, nuoširdžiai mininčių šias datas – vieni renkasi į mišias, kiti prie Seimo ar prezidentūros, vieni klauso Prezidentės kalbos, kiti - Landsbergio prie Signatarų namų, dar kiti mini tremtinius bei žuvusius laisvės kovose prie Jono Žemaičio paminklo, vieni žygiuoja tautininkų eitynėse, kiti – proeuropietiškose, o treti bijo kišti nosį iš namų.

Taip šios šventės tampa labiau skaldančiomis, nei jungiančiomis visuomenę – kažkam nepatinka, kad kertiniu minėjimo akcentu tampa Landsbergis, kažką įžeidžia eitynėse nešama Europos Sąjungos vėliava, dar kažką – netolerantiški šūkiai, ir niekas nesutaria, koks gi iš tiesų turėtų būti šių datų turinys.

Istorikas Juozas Bagušauskas straipsnyje pavadinimu „Kas buvo tie lunatikai, kasmet apsireikšdavę Vasario 16-osios naktį“ teigia, kad per visą sovietmetį nebuvo metų, kai ši data liktų nepaminėta. Kur nors vis iškildavo vėliava, pasklisdavo lapeliai, o mobilizuotos represinės institucijos šios dienos laukdavo įsitempę ir pasirengę užgniaužti bet kokias jos minėjimo formas.

„Kodėl atomu ginkluotą galingą sovietinę sistemą gąsdindavo mokinuko sąsiuvinyje nupiešta trispalvė?“ – retoriškai klausia Bagušauskas. Nes kiekvienam buvo aišku, ką reiškė tarpukario Vilniuje, pokario metais ar sovietmečiu iškelta Lietuvos vėliava – pasipriešinimą, laisvės ir nepriklausomybės siekį. Nors ir tada vieniems tai buvo gerbtinas poelgis, kitiems – nusikaltimas, bent jau buvo aišku, ką tuo norima pasakyti. O ką šiandien reiškia Vasario 16-ąją iškelta vėliava į ją žvelgiančiam vaikui? Turbūt tik dar vieną vėliavą. Kai nebėra tiesioginės išorinės grėsmės, kuriai reikėtų priešintis, nebėra laisvės, kurios reikėtų siekti, greitai išblunka ir šiuos idealus žyminčių datų vienijanti galia ir tampa nebeaišku, ką gi veikti su ta nepriklausomybe.

Galbūt tada belieka prisiminti? Prisisegti neužmirštuolę ir paminėti kritusius už laisvę? „Niekad neužmiršdami, kad laisva tėvynė – tai bendru piliečių sutarimu kuriamas kraštas“, – Vasario 16-osios kalboje 1999 m. sakė Valdas Adamkus. Bet ar tikrai toks demokratinis pranešimas yra tai, ką šiandien visuomenė mato šių dienų minėjimuose ir ar nelieka tas bendras sutarimas taip pat kažkur prisiminimuose, pasimetęs tarp sąjūdžio laužų? Turbūt ne veltui viena populiariosios kultūros daina ne taip seniai klausė: „Kur ta vienybė dabar?“

Grįžtant prie Norvegijos, užuominą apie pagrindinį skirtumą tarp mūsų nacionalinių dienų galima įžvelgti jau pavadinimuose – mes minime Valstybės ir Nepriklausomybės atkūrimo dienas, o norvegai – Konstitucijos dieną. Pačioje Gegužės 17-osios esmėje glūdi ne vien lūžis – atsiskyrimas nuo svetimų valstybių – bet ir bendruomenės vienybę grindžiantis laisvos tautos apsisprendimas pačiai kurti savo įstatymus. Henrikas Wergelandas – romantizmo poetas, vienas aktyviausių tautinio judėjimo veikėjų, kovojęs už teisę minėti šią dieną unijos su Švedija metais ir simboliškai vadinamas „Gegužės 17-osios tėvu“, yra parašęs tokias eilutes:

Niekas nesigėdija pakelti taurės,
Kai tauta lyg nuotaka stoja
Šalia Įstatymo – šio žiedo –
Žyminčio laisvę, Dievo dovanotą.

Tegyvuoja Gegužės septynioliktoji! Giesmė konstitucijos dienai, 1831
(vertimas teksto autoriaus)

1829-aisiais Švedijos-Norvegijos karalius buvo paskelbęs draudimą minėti Gegužės 17-ąją. Tačiau kai tą vakarą į Kristianijos (dab. Oslo) uostą atplaukė garlaivis pavadinimu „Konstitucija“ – jį pamatę žmonės išėjo į gatves ir traukdami tautiškas dainas nužygiavo prie parlamento. Nors minią vėliau žiauriai sumušė ir išvaikė kareiviai, netrukus dėl visuomenės spaudimo karaliui teko atšaukti savo draudimą.

Taigi, būtent konstitucija – demokratinis valstybės pamatas – nuo pat pradžių ir simboliškai, ir tiesiogiai buvo svarbiausias Gegužės 17-osios minėjimų turinys, išlikęs toks pat stiprus ir šiandien. Konstitucija, o ne Lietuvoje akcentuojama valstybė, kurią lengva sutapatinti su valdžia, ir kuria, pasak Landsbergio, kartais taip nesunku nusivilti (Vasario 16-osios kalba 2000 m.). Landsbergis savo kalbose taip pat puikiai įvardija ir įvairias Lietuvai iš vidaus bei užsienio kylančias grėsmes bei pastebi, kad vienintelis patikimas ginklas prieš jas – pilietiškumas ir vienybė, tačiau taip ir nepateikia atsakymo, kas gi turėtų tapti tuo bendruoju vardikliu, kuriuo tauta patikėtų, kad pilietiškumas jaunam žmogui nebūtų vien tuščias žodis, kartojamas nesuprantamose intelektualų kalbose, o laisvė – pasenęs idealas, kurį dabar nebežinia kur dėti.

1991 m. Vytautas Landsbergis Vasario 16-ąją kalbėjo: „Dar ne ta šventė, kai visi miestai ir miesteliai išeis į gatves dainuodami; dar veiduose rūstis ir širdyse nesena žaizda, dar stūkso pavojaus grėsmė virš Lietuvos ir jos taip skausmingai gimstančios Laisvės“. Tačiau ir iki šiol nei Vasario 16-oji, nei Kovo 11-oji vis dar netapo ta švente, kai visi miestai ir miesteliai išeitų dainuodami į gatves. Gal ir nereikia. Ir kas gi norėtų varyti savo vaikus į lauką dainuoti per pačius vasario šalčius. Gal iš tiesų šias dienas reikia minėti rūsčiu veidu ir prisimenant jų aukas. Juk dar yra ir ne taip seniai atsiradusi Liepos 6-oji – Valstybės (Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo) diena. Galbūt ir dėl gero oro, bet ji tikrai panašesnė į norvegų Gegužės 17-ąją – vyksta kultūros naktys, gyvosios archeologijos dienos, kuriama Tautiškos giesmės giedojimo tradicija. Na, ar tautą vienija bent jau bendras apsilankymas Palangoje. Tačiau pati šventės simbolika – nei vėl kartojama valstybė, nei viduramžių monarcho karūnavimas – nėra tai, kas galėtų sutelkti modernią pilietinę bendruomenę ar perduoti gyvus demokratijos, laisvės bei vienybės idealus jaunimui.

Svarbiausia ne datos ir šventės, bet tai, kokias prasmes ir vertes jose įrašome. Jokios akcijos ar koncertai nepavers paprastos dienos visuotine švente, jei tauta manys, kad nėra ką švęsti. Kol kas jos gali tik atskleisti, ko mūsų bendruomenei trūksta – to vienijančio idealo, kuriuo ji galėtų tikėti ir į kurį norėtų vesti savo vaikus. Kai rasime, kas mus vienija, netruks atsirasti ir idėjų, kaip tai atšvęsti.

Nereikia manyti, kad Norvegija - kažkokia stebuklų šalis, kur viskas rožėmis klota. Ir ten veikia savos įtampos bei atsiranda savos problemos – pavyzdžiui, kyla aštrios diskusijos, kaip turėtų ar neturėtų į Gegužės 17-osios minėjimus būti įtraukiamos etninei norvegų tautai nepriklausančios mažumos – šiaurėje gyvenantys samiai ar gausūs naujųjų laikų imigrantai. Moksleivei Gegužės 17-osios kalboje paminėjus A. Breiviką kyla skandalas ir ji šalinama iš mokyklos, o dėl 1814 m. konstitucijoje buvusio ar nebuvusio antisemitinio straipsnio ginčijamasi iki šiol.

Tačiau aišku viena – Gegužės 17-ąją norvegai žino ne tik tai, kad yra laisvi, bet taip pat gali pirštu parodyti ir juos vienijantį tos laisvės pamatą – konstituciją. O taip pat žino, kad tikėjimą ja ateityje išsaugos ir šiandien dainuojantys jų vaikai. 1841 m. H. Wergelandas parašęs „Mažųjų himną“ iškėlė idėją, kad Nacionalinė šalies šventė turėtų tapti vaikų diena, o 1870 m. Gegužės 17-ąją B. Bjørnsonas, nepaisydamas valdžios bei tuometinės buržuazijos patyčių, surengė pirmąjį moksleivių paradą Osle. Taip iš esmės dviejų intelektualų pastangomis ši diena tapo gyvu tiltu, jungiančiu tautos praeitį su jos ateitimi – vaikais.

Šaltiniai

Vasario 16-oji - Lietuvos Valstybės atkūrimo diena: straipsnių ir dokumentų rinkinys / sudarė Eugenijus Manelis, Romaldas Samavičius; Vilnius : Žaltvykslė, 2007.

Kovo 11-oji - Lietuvos Valstybės Nepriklausomybės atkūrimo diena: straipsnių ir dokumentų rinkinys / sudarė Eugenijus Manelis, Romaldas Samavičius; Vilnius : Žaltvykslė, 2008

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Trys punktai Verygai: jūs visus laikote neišmanėliais, kuriuos reikia perauklėti (255)

Nulis atjautos, nulis nuoširdumo, nulis empatijos. Kas? Veryga. Šiam ministrui aplinkui visi...

(Ne)receptinių vaistų skandalas paskatino pasidalinti istorija: jau ir taip daug ištvėriau (138)

Migrena sergu neseniai, bet labai daug ištvėriau ir dar daug laukia. Norėčiau pasidalinti savo...

Padėtis Lietuvoje išvedė iš kantrybės – pasiūlė tapti Vokietijos dalimi (398)

Pripažinkime, mums nepavyko. 27-erius metus puoselėta Lietuvos idėja, kurią intelekto nesužalotos...

Barto istorija atskleidė ir kitą pusę: aukštą socialinį statusą turintis žmogus irgi pažeidžiamas (106)

#metoo akcija i viešumą iškėlė ne tik garsaus režisieriaus galimai savo statuso piktnaudžiavimu...

Ilgai tylėjo apie nepadorų kaimyno elgesį: jis visiems atrodė idealus vyras ir tėtis (234)

Ką pasakyti mažai mergaitei, paauglei, suaugusiai moteriai, jei į jos kūną kas nors kėsinasi?...

Top naujienos

„Regnum“ Lietuvai paišo juodus scenarijus: jei neklausysite, maža nepasirodys (22)

Lietuva, Latvija ir Estija Rusijoje – niekam neįdomios. O tuo pačiu jos, kartu su NATO ir JAV...

Siūloma keisti vairuotojo pažymėjimo išdavimo tvarką (34)

Lietuvos Respublikos Seime į registruotas Vidaus reikalų ministerijos siūlymas lengvinti...

Į Kuzminską daug vilčių nededantis Adomaitis prašo palaikymo (18)

Palangoje į treniruočių stovyklą pirmadienį susirinkusios neįprastos sudėties Lietuvos...

Vilniuje mažėja vietų, kur galima nemokamai palikti automobilius (13)

Nuo lapkričio 20 d. keičiasi automobilių statymo tvarka dalyje Vilniaus miesto gatvių ir...

Jau aiškus planas, kur studijuos būsimi mokytojai: veiks 3 centrai (14)

Vykdant aukštojo mokslo reformą, pradedami kurti 3 nacionaliniai mokytojų rengimo centrai vietoje...

Aptiktos mįslingo rusų laivo vaiduoklio liekanos?

Naujoje „Science Channel“ laidoje aiškinamasi, ar praėjusiais metais prie Kalifornijos krantų...

Eksperimentas: ar galima klonuoti klonuotą šunį? (1)

Klonavimas nebėra vien mokslinė fantastika. Su šiuo procesu mokslininkai eksperimentuoja jau ne...

Eglučių kainos medelynuose ir prekybos centruose: kur pirkti apsimoka labiau (19)

Nors už lango dar gilus ruduo, lietuviai jau ieško Kalėdų eglių , tikina prekybos centrų ir...

Jūrų gėrybės už 15 tūkst. eurų: Lietuvoje pirkėjų netrūksta (7)

Tiems, kas nori padegustuoti ypatingų jūrų gėrybių ir egzotiškų žuvų, nebūtina važiuoti...

Karbauskis: Veryga – geriausias šios Vyriausybės ministras (520)

“Baltijos tyrimų” atliktoje gyventojų apklausoje išrinktas blogiausiai dirbančiu šios...