Pagal žodyną, nostalgijos reikšmė yra: 1. tėvynės ilgesys; 2. ilgesingas idealizuotos praeities prisiminimas, apgailestavimas. Prisiminti gražias akimirkas tikrai svarbu. Tai tas pats, kas prisiminti kas mes tokie. Ir visgi, kur gi nostalgijos bėda?
Kiekvienas kažkada esame patyrę kaukės nusiėmimo akimirką, pajautę tikrajį save. Ir po to kurį laiką mums labai sekėsi, buvome laimingi, visi žmonės mums buvo geri ir malonūs. Tačiau tai buvo mūsų viduje, mūsų sėkmė, laimės pojūtis, pozityvūs žmonės aplink mus - iš tikrųjų buvo mūsų vidaus atspindys. Kodėl nostalgija kartais mums tampa kančia? Galbūt todėl, kad norime susigrąžinti praeities aplinkybes, norime, kad būtų taip, kaip buvo anksčiau. Bet užmirštame, kad reikia padirbėti prie esmės - mūsų pačių vidaus.
Ir dar mes norime, kad būtų kaip buvo anksčiau, bet nepamąstome, kad galėtų būti ir dar geriau. Kaip papuolame į nostalgijos pinkles? Jei manome, kad dabar pats geriausias mūsų gyvenimo tarpsnis. Na, jausti pasitenkinimą dabartimi tikrai labai gerai. Bet ką reiškia pasakymas: „dabar geriausias mano gyvenimo tarpsnis“? Tai reiškia, kad mes jau galvojame, kad ateityje bus blogiau ir tik blogiau. O kaip yra iš tikrųjų? Iš tikrųjų mes negalime žinoti, kas bus ateityje, ir tai visai nereiškia, kad ateityje mes negalėsime patirti net geresnių akimirkų nei dabar.
Nuo pat gimimo visuomenė žmogų programuoja tokiais stereotipais: „dabar, kol esi jaunas, tau labai gerai, nereikia rūpintis savęs išlaikymu, nereikia spręsti kasdienių rūpesčių“, „su amžiumi bėdų vis daugėja“ ir t.t. Bet reikia prisiminti: kada žmogus patiria vidinį pasitenkinimą? Ogi tada, kai dirba mėgstamą darbą - kuria. O dabar pasižiūrėkime: dauguma garsių asmenybių ir nebūtinai garsių, bet sėkmingų, mokyklose buvo laikomi atsilikėliais ir neišmanėliais, tačiau jie pasiekė neįtikėtinų aukštumų jau solidžiame amžiuje. Tai kaip manote, ar jie norėjo sugrįžti į praeitį? Ar geri laikai tik praeityje?
Manymas, kad visi geri dalykai yra limituoti: meilė, laisvė, kūryba. Sakoma „geri dalykai ateina ir praeina, o liūdesys lieka“. Na, tikrai geri dalykai per prievartą pas žmogų nesibrauna. Sėkmė eis ir nueis pro šalį, jei žmogus į ją nekreips dėmesio. Todėl labai svarbu įsileisti į save gerus dalykus ir juos auginti.
Iš tikrųjų limituoti yra pyktis, pavydas, kaltės jausmas ir t.t. Graužaties, nostalgijos ir liūdesio išvarymas. Mąstymo išjudinimas, ribų sulaužymas. Išeikime giedrą naktį į lauką, pakelkime akis į naktinį dangų. Ką matome? Mėnulį, žvaigždynus, beribes erdves. Taigi, mes negalime žinoti prieš kiek milijardų metų tai buvo sukurta, jei pradžia ir pabaiga išvis egzistuoja, pagal įprastinę logiką „viskas turi pradžią ir pabaigą“, bet... Niekas negali žinoti.
Kažkada žmonės ieškojo žemės krašto, kol suprato, kad ji apvali... Pagalvokite, kaip atrodys naktinis dangus po daugybės milijardų metų į priekį? Ar žvaigždynų išsidėstymas danguje bus blogesnis ar geresnis? Ir tada toptels mintis, jog sąvokos geresnis arba blogesnis neegzistuoja. O dabar pažvelkime į savo anatomiją - žmogus sudarytas iš organų, audinių - o visa tai atomai (elektronai, protonai ir neutronai), visai kaip ir danguje aplink vieną elementą skrieja kiti, tas elementas yra dar kažkieno dalis.
Taigi mes esame mažytė to beribio dangaus kopija, žemės dulkės, bet kiekviena unikali ir svarbi. Tuo pačiu esame maži ir didūs, silpni ir neįveikiami. Ar sąvokos jaunas ir senas, geri laikai ir blogi laikai išvis dar turi kokią reikšmę? Esame šiame pasaulyje, kad kuo daugiau suvoktume ir patirtume. Ir tas patyrimas yra neišsenkamas. Su laiku jis tampa vis įdomesnis ir įdomesnis...
Vytautashttp://livingtheintelligentway.blogspot.com/
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!