Perskaičius gerb. D. Varnaitės mintis apie skulptūrų nugriovimą, nors direktorė čia išdėstė tik savo pilietinę poziciją, man kilo daug abejonių, ar Kultūros paveldo departamentas, kuriam atstovauja autorė, tikrai nori ir sugeba saugoti mūsų kultūros paveldą, puoselėja mūsų istorinį palikimą. Ir apskritai ar šių skulptūrų nugriovimas nenaikina mūsų istorinės sąmonės ir nebando iškirpti sovietmečio laikotarpio iš mūsų pasąmonės.
Juk visada lengviau naikinti ir griauti, pakeisti ir perrašyti, negu ką nors sukurti arba pritaikyti šiandieniniam piliečiui ar turistui. Juk norint pamiršti sovietmetį, neužtenka tik sunaikinti skulptūras, o jas nugriovus žmogaus sąmonė juk nepasikeis. Gal tada vertėtų nugriauti ne tik skulptūras, bet ir sunaikinti visą sovietinį rankraštinį palikimą, saugomą archyvuose, kuriame aprašomas mūsų tautos naikinimas, arba sunaikinkime sovietmečiu pastatytus miestus (Nowa Huta (Lenkija), Elektrėnai ir t.t.). Juk jie taip pat buvo statomi pagal sovietinio miesto modelį ir struktūrą, kuriami sovietiniam piliečiui.
Gal tada vertėtų nugriauti ir pusę Vilniaus senamiesčio, nes jo dalis taip pat juk buvo atstatyta sovietmečiu? Ką jau kalbėti apie Trakų pilį, kuri dabartinį pavidalą įgavo tik sovietmečiu, ir šiuo metu yra vienas iš lankomiausių objektų Lietuvoje. Juk Kultūros paveldo departamento tikslas yra išsaugoti Lietuvos nekilnojamąjį ir kilnojamąjį kultūros paveldą ir perduoti ateities kartoms, sudaryti sąlygas visuomenei jį pažinti ir juo naudotis. Manyčiau, kad ši institucija naikindama kultūros paveldą, vargu, ar ką nors išsaugos ateities kartoms. Imant patį paprasčiausią pavyzdį, pažvelkime į kai kuriuos Lietuvos dvarus, kurie turi didelę istorinę ir kultūrinę vertę, bet stovi apleisti ir apgriuvę, nepritaikyti visuomenės reikmėms (...) O gal dėl šių dvarų mąsto kaip ir dėl Žaliųjų skulptūrų? Nes daugelyje dvarų prieš nepriklausomybę gyveno lenkiškai, rusiškai kalbantys dvarininkai, kurie išnaudojo lietuvių valstiečius. Gal ir juos tada vertėtų nugriauti?
Grįžtant prie Žaliojo tilto skulptūrų, norėčiau prisipažinti, kad aš taip pat buvau vandalų ir griovėjų pusėje, nes supratau, kad aukščiau sėdintys politikai dažnai naudojasi šiomis skulptūromis kaip politinės agitacijos priemonėmis ir renka sau balsus rinkimams, arba bando nukreipti nuo svarbesnių visuomenės temų, iškeldami Žaliojo tilto skulptūrų klausimą.
Galvojau, kam kelti visuomenėje tą įtampą, gal ir paprasčiau būtų jas nugriauti? Dabar mąstau, kad šias skulptūras geriausia išsaugoti ir atnaujinti kaip ir visą tiltą. Juk esame kūrybinga tauta ir turime daug idėjų. Galima būtų sovietinius kareivius, kurie nešė į mūsų tėvynę smurtą, prievartą ir žudynės, įkalinti grandinėse ar narve (menininko Audriaus Ambraso instaliacija). Taip pat galima būtų šalia šių skulptūrų vaizdo įrašo priemonėmis demonstruoti, kiek patyrė lietuvių tauta, valdant sovietinei valdžiai. Bet apie pritaikymo galimybes turėtų mąstyti menininkai ir specialistai. Ypač – kultūros paveldo specialistai, kurių tikslas saugoti Lietuvos kultūros paveldą.
Suprantu, kad sovietmečiu daug žmonių patyrė skausmingų išgyvenimų, kurie pakeitė likimus, bet taip pat noriu pasakyti, kad griaudami mes savo problemų neišspręsime, o su sovietiniu palikimu ir mąstymu susidursime kitoje aplinkoje ir vietoje.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!