Jauni žmonės pirmuosius savo žingsnelius mokantis atlikdavo mokykloje. Natūralu, kad didėjant išsilavinusių žmonių poreikiui, didėjo ir paklausa mokykloms, mokytojams. Ilgus metus mokytojo profesija buvo laikoma prestižine. Juk dirbti tam, jog jaunas žmogus galėtų susikurti tokią ateitį, apie kokią svajoja, taip kilnu!
Deja, tačiau jau eilė metų Lietuvoje pastebima keista tendencija – idant skatintume edukologijos kryptį tarp gabiausiųjų, matome, jog švietimo sritį studijuoti renkasi silpniausieji abiturientai.
Remiantis 2011-2013 metų stojimų į aukštąsias mokyklas duomenimis, kuriuos savo svetainėje pateikia priėmimą į studijas organizuojanti LAMA BPO, geriausius studentus per šiuos metus susigriebė medicinos, teisės, verslo ir menų studijų programos. Lengviausia įstoti buvo į technologijų, fizinių mokslų sritis bei švietimo ir ugdymo studijų kryptį.
Situacija kiek bauginanti - juk jei įstoti ir tapti mokytoju išties yra gerokai lengviau, nei, tarkime, į teisininko specialybę, galime tik pagalvoti, kas bus už 5-10 metų, kuomet prasčiausiais laikyti studentai pradės dirbti mokyklose, taps mokytojais ir mokys mus. Kadangi patys nebuvo gabiausieji mokiniai, natūralu, jog išspausti iš naujos kartos jiems pavyks dar mažiau, o ši, dar naujesnė karta ir toliau smukdins ugdymo lygmenį. Ar taip neužsuksime rato, kuris baigsis lėta ir pragaištinga Lietuvos švietimo mirtimi? Galime tik spėlioti...
Natūraliai kyla klausimas, kodėl mokytojo profesija iš kadaise buvusios prestižinės virto tokia, kurios gabiausias Lietuvos jaunimas kratosi it velnias kryžiaus? Priežasčių būta įvairių... Nėra nieko keisto, kad jaunam žmogui renkantis profesiją svarbiausi yra 3 dalykai: įsidarbinimo galimybės, geras darbo užmokestis ir pomėgis. Pastaruoju metu mažėjant mokinių skaičiu, darbą mokykloje gauti tampa itin sunku.
Per pastaruosius šešerius metus mokytojų skaičius Lietuvoje iš beveik 42 tūkst. sumažėjo iki 35 tūkst. Liekant tokiai tendencijai dar iki šio dešimtmečio pabaigos sulauksime, jog Lietuvoje liks mažiau, negu 30 tūkst. mokytojų. Skaičiai gąsdinantys ir neperspektyvūs – juk šitoks darbo vietų mažėjimas atgraso net tuos, kuriems mokytojo profesija yra svajonė...
Juk nėra jokios prasmės mokytis 4 metus, kad paskui negautum darbo, o netgi jį gavus problemos nesibaigia. Nors kalbama, jog mokytojo darbo užmokestis yra pavyzdys kitiems viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimams, mažesnių miestelių gimnazijų mokytojų atlyginimai net nesiekia statistinio lietuvio atlyginimo.
Apibendrinant, norisi viltingai žvilgtelėti į ateitį. Naiviai tikiuosi, jog ateis laikas, kuomet Lietuvoje ir visame pasaulyje mokytojo profesija bus jaunų žmonių svajonė. Tai ateis tik tada, kai visi suprasime, jog stabilios ir galingos valstybės pagrindas yra išsilavinusi tauta. Kai sulauksime dienos, kuomet pedagogais dirbs patys geriausieji su didžiuliu užsidegimu ir drąsa išmokyti mus, moksleivius, sulauksime begalinio ir neblėstančio progreso ne tik švietime, bet ir visur, kur mums jo išties reikia.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!