Praūžus auksinėms dienoms, kai visi visko turėjo per akis, atėjo sunkūs laikai, kai niekas nieko neturi. O jei koks nors pilietis ir gali pasigirti aukso kalnais, tai greičiausiai bus arba tautos išrinktasis, arba fortūnos pamylėtasis.
Skųstis irgi esama dėl ko: protu nesuvokiamos šilumos kainos, labai brangus kuras ir vis daugiau ir daugiau kainuojantis maistas, kuris neužilgo jau turėtų tapti prabangos preke. Tačiau šiais liūdesio ir depresijos laikais dar yra žmonių, kurie iškėlę galvas ir ranką prie širdies pridėję išdidžiai sako: „Aš myliu Lietuvą!“
Tas ramus ir geras veidas ant 20 Lt banknoto man pameluoti neleis: Lietuvą esama už ką mylėti - už gražiai dainuojančias (ir gražias, žinoma) mergeles, už upių vingius, už įspūdingą mažos tautos istoriją ir už daug kitų dalykų, kuriuos dažnai tiesiog pamirštame. Turėdami nuostabias apylinkes, nepaliestus žmogaus rankos kampelius, tankius miškus ir ežerus, kurie taip gaivina karštomis vasaros dienomis, mes kažkodėl vis dar skundžiamės sunkiu gyvenimu. Kaip senoliai sakydavo, jei sunku, nueik į mišką, išsirink kokį medį, apsikabink jį, ir leisk sugerti visas neigiamas emocijas. Tad kodėl iš tikrųjų nepabandžius tam medžiui pasibėdavoti apie savo vėluojantį atlyginimą?
Tiesa, kartais juokingai atrodo tie pasigraudenimai televizijoje, kur koks vyriškis ašarotomis akimis pasakoja apie „tą didžiausią turtą, nuostabiausią viso gyvenimo įprasminimą - lietuvišką žemę“, tačiau nesutikti su juo irgi negaliu. Žemė - turtas, tačiau dar didesnis turtas yra tai, ką tėvynė nešioja ant jos, o t.y. kiekvieną iš mūsų.
Kiekvienas vyras, kiekviena moteris ir kiekvienas vaikas yra tai, kuo iš tikrųjų galima didžiuotis. Taip, Lietuvoje ir klimatas geras, ir derlius geras užderi, tačiau ne sukultų javų centneriuose viskas slypi. Myliu savo šalį ne todėl, kad čia apie 290 dienų per metus apsiniaukę, o todėl, kad tie 3 milijonai žmonių kiekvieną dieną gali paversti saulėta. Ir, gerai pagalvojus, tie mūsų liaudies dainiai žinojo, ką daro, kai kūrė eiles apie guvius elnius, baikščius kiškius, lapes snapes ir vilkus pilkus, nes būtent šių herojų prototipai iki šiol reinkarnuojasi šiuolaikiniame žmoguje.
Aš myliu Lietuvą dėl krepšinio rinktinės, kurios dėka Lietuva nors kartą metuose tampa vieninga kaip kumštis, dėl kurio klesti alaus daryklos ir barai, dėl kurio vyrai per vienerias rungtynes suprakaituoja trejas poras marškinėlių, prarėkia balsą, per kiekvienas rungtynes tampa profesionaliais komentatoriais, o moterys iš laimės ar nevilties nusilaužo priaugintus nagus.
Myliu Lietuvą dėl nuostabaus tautinio paveldo (sakoma, kilusio iš Vokietijos, bet kam tai rūpi) - cepelinų, ir kiekvieną kartą stebėdama kaip močiutė juos deda į lėkštę, noriu padėkoti Kristupui Kolumbui, kad jis, po velniais, grybavo tol, kol prigrybavo iki Amerikos (pagarsėjusios kaip bulvių gimtinė).
Myliu Lietuvą dėl tų netobulų asmenų, kurie sėdi Seime ir reguliariai erzina paprastus mirtinguosius gatvėse, ir nors daug kas mielai paspaustų mygtuką „ištrinti“, tame Dievo užantyje jie visiškai saugūs iki 2012 metų rudens. Žinoma, Lietuvoje jau senokai iš lūpų į lūpas sklindantis anekdotas „- Kokį 141 dalyką pakeistum Lietuvoje, jei galėtum? – Seimo narius“, jų džiuginti neturėtų, tačiau aš noriu šiai Seimo kadencijai padėkoti už tai, jog parodė, kad Seimas tai ta institucija, kuri yra itin žmogiška. Juk ten esantiems tautos balsams galima maitinti kūdikius krūtimi posėdžio metu, rengti netikras vestuves, merginti jaunuoles ir pulti gėjus. Myliu savo šalį už tai, kad čia galima mokytis iš svetimų klaidų ir įsijungus komercinį TV kanalą verkti iš juoko (prisimenat „Farų“ laidos anonsą ir nuostabų vyrą su klausimu: „A dar parūkyt gal?“). Myliu!
Ir po tų, berods, 1003 metų, kai mes egzistuojame su savo Baltijos jūra, Nemuno kilpomis ir tankiomis giriomis, drąsiai galime sakyti, kad geriau būti ir negali. Mes juk ne dugne sėdinti Graikija, kuri turėdama didingą istoriją, garsiausius pasaulio mąstytojų palikimą ir pasaulinio garso paminklus, nesugeba tuo pasinaudoti.
Mes - Lietuva: giminių kraštas su Kernavės piliakalniais, Gedimino pilimi ir Dubysa. Laimės dydis juk priklauso tik nuo mūsų. O mes juk laimingi. Labai. Ir visi, t.y. tie, kurie nesusiviliojo Airija, Škotija, Olandija ar Autralija, MYLI Lietuvą! Šiandien ir dabar. Tegyvuoja Marijos žemė!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!