„Tylus, pasyvus, draugiškas inteligentiškų žmogelių nacionalizmas-rasizmas – kur kas pavojingesnis ir niekingesnis už tą, kurį atvirai reprezentuoja gauja smurtaujančių skinhedų (jie bent sąžiningi sau ir kitiems, bent neapsimeta tuo, kuo nėra)", samprotauja VGTU filosofė. Vienas mano pažįstamas tokią frazę įvardino kaip „klinikinį atvejį". Pagiežingi ir vienašališki N. Vasiliauskaitės rašiniai išties formuoja iškreiptą ir fantasmagorišką aplinkinio pasaulio vaizdą. Kyla klausimas, kur baigiasi „LGBT ir gender" aktyvistės kova su jai nepageidaujamomis šiuolaikinėmis politinės-socialinės galios dimensijomis, ir kur prasideda gilaus doktrinieriško ribotumo ar kompleksuotumo pagimdytas sukimasis „uždaro rato" argumentų grandinėje, triuškinant bet kokią kitamanystę kaip tariamai niekinę ir primityvią.
Karštligės apimtas protas, neradęs matomų priešų, blaškosi ieškodamas jų plačiuose visuomenės sluoksniuose. Tiktai tokia sąmonė gali visus įtartinus apklijuoti etiketėmis „neonaciai" ir „ultradešinieji" (N. Vasiliauskaitei to atrodo verti konservatoriai), o paskui dar nepraradusius tautinio išdidumo piliečius apšaukti pavojingais ir niekingais inteligentėliais.
Nesiimsime čia nagrinėti autorės kvestionuojamos žmonių teisės pagal natūralius kultūrinius, kalbinius bendrumus jungtis į politinę bendruomenę (kas ir yra nacionalizmas), vien jau dėl to, kad tokios teisės neigimas būtų a priori totalitarinis, utopiškai orientuotas į globalią vienvaldystę ir paminantis pasaulio įvairovę. Vargu, ar N. Vasiliauskaitė bent truputį yra susipažinusi su tautinio identiteto ir nacionalizmo studijomis, jei žmonių siekį, kad valstybė rūpintųsi jų interesais, jų kalbos ir etninės kultūros apsauga, sutapatina tik su agresyvaus pranašumo troškimu.
Apsistokime ties viena jaunosios filosofės teze: „Pasididžiavimas visada nurodo subjekto santykį su kitais – pranašumo santykį... O pranašumas reiškia kito (to, kurio atžvilgiu didžiuojiesi) pažeminimą". Galbūt nesusikalbėjimas kyla iš skirtingo sąvokos „pasididžiavimas" suvokimo? Nors ir nesu kalbotyros specialistas, pamėginau paieškoti nusistovėjusios ir visuotinai paplitusios šio žodžio reikšmės.
1969 m. „Lietuvių kalbos žodyno" II tome prie žodžio „didžiuoti(s)" daugiausia pateikiami pavyzdžiai, susiję su dėjimusi dideliu, kėlimusi į puikybę, pūtimusi. Tačiau greta to randame ir pavyzdžius, apibūdinančius sveiką pasididžiavimą: „Pagalvojus apie tai, kaip žmonės skaitys jo kalbą, krūtinė – nori nenori – kilnojasi iš pasididžiavimo" (I. Simonaitytė), „Rūtų darželis prie pirkios. Tai seserų rūpestis ir pasididžiavimas". Sovietiniai komunistai taip pat vartojo tą žodį, taikydami jį sau: „Turi kuo pasididžiuoti tarybinis žmogus" (p. 494-495).
Žodžio „didžiavimasis" šaknis susieja jį su tokiais žodžiais kaip diduomenė (vyresnybė, didikai; labiausiai gerbiami, vyresni žmonės; vestuvinių ar kitų iškilmių dalyviai) didvyris (didžiavyris, didžvyris), didžiažmogis (didelis, garsus žmogus), didžiagarbis (labai garbingas), didžiajėgis (galingas), didžiagalis (galingas), didžiaturtis (labai turtingas), didžgalybė (didelė galybė), didžbylybė (kalbumas), didžiadvasiškas, didžiadvasiškumas bei neologizmu didžiagiminis (kilmingas). Visi jie žymi aukštesnį kokybinį lygmenį, turimą (o ne įsivaizduojamą) pranašumą. Semantinės asociacijos su šiais bendros etimologinės kilmės žodžiais taip pat galėjo prisidėti prie „didžiavimosi" teigiamos prasmės aktualizavimo. O galbūt tam įtakos turėjo ir tiesioginis angliškasis žodžio atitikmuo, dažnai vartojamas teigiamame kontekste.
Žymaus kalbininko B. Piesarsko „Didžiajame lietuvių-anglų žodyne" (Vilnius, 2006) „didžiuotis" verčiamas „be proud (of)", „take pride (in)", „pride oneself (upon)" (p. 178). Tuo tarpu pasipūtimą reiškiantys žodžiai verčiami visai kitais atitikmenimis. To paties autoriaus „Dabartinės anglų kalbos žodyne" (Vilnius, 2001) „pride" verčiama kaip: „1. išdidumas; pasididžiavimas; pasitenkinimo jausmas; 2. savigarbos jausmas; 3. išpuikimas, savimana", „false pride" – "puikybė, pasipūtimas" („false" reiškia netikrumą!) (p. 500-501). Tad straipsnio pradžioje pateiktas vertimas, kad savo tautybe didžiuojasi 96,5% škotų ir 82% anglų, yra visiškai taisyklingas.
Akivaizdu, kad „pasididžiavimas", „didžiuotis" visuotinai vartojami tiek teigiama, tiek neigiama prasme – tai paliudytų bet kuris patyrinėtas šiandieninės kalbos šaltinis (užtenka įvesti šiuos žodžius į interneto paieškos sistemą). N. Vasiliauskaitės atlikta „analizė", pateikianti tik neigiamą reikšmę, yra negrabi, matomai savanaudiška, o kaip mokslininkei – tiesiog diletantiška. Remiantis autorės logika ir sutapatinus „pasididžiavimą" su „kitataučių žeminimu", beliktų įvesti baudžiamąją atsakomybę už ištartą sakinį „didžiuojuosi, kad esu lietuvis".
Neginčysiu, kad didžiavimasis savo tautybe ar rase pasitaiko ir kartu su kitų niekinimu. Tačiau daug plačiau vartojama pozityvi reikšmė, tapati tiesiog „tautinei savigarbai" – meilei ir pagarbai savo tautai, jos istorijai, kalbai, kultūrai ir tradicijoms. Savigarba – tai ir savo vertės pajautimas, ir orumo išlaikymas, nereikalaujantis statyti savęs aukščiau arba žemiau kitų. Tautinė savigarba išlieka net tada, kai valstybė ima nebekelti pasitikėjimo. Toje pačioje „Sky News" atliktoje apklausoje 78% apklaustų respondentų manė, jog Anglija per paskutiniuosius dvidešimt metų virto prastesne vieta gyventi. 45,9% anglų ir 45,1% škotų teigė, kad Jungtinė Karalystė turėtų išsiskirti į atskiras valstybes. O 56,1% škotų ir 47,5% anglų pasisakė už Škotijos nepriklausomybę.
Abejotina, ar N. Vasiliauskaitė suklydo vien dėl nesidomėjimo gimtąja kalba. Greičiausiai įžeidinėti ir niekinti tautinį sąmoningumą išlaikančius Lietuvos gyventojus ją skatina jos ideologija, kuria remiantis žmogus ar tauta negali būti tiesiog laisvi, išskirtiniai subjektai, neįgrūdami į marksistinę „išnaudotojų-engiamųjų" klasifikacijos sistemą. Kur stokojama minimalios pagarbos, ten išnyksta ir teisė į savigarbą.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!