Žodžiu, yra dėl ko pykti ir liūdėti, yra ir ką kaltinti, nesvarbu, kad patys piktžolėmis apaugę gyvenam. Bene vienintelis Lietuvoje linksmas ir be rūpesčių gyvenantis žmogus, fenomenas - ponia A. Maldeikienė, kuri su šypsena, paprastu stiliumi bando išaiškinti paprastiems žmonėms politikos bei ekonomikos manevrus. Bet ar iš tikrųjų reikia baigti aukštąjį mokslą, sekti technologijas, politikos ir ekonomikos tendencijas, kad gyventume geriau?
Ar būtina žinoti visų pasaulio valstybių sostines, mokėti užsienio kalbas, pasaulio istoriją, metilo, etilo alkoholio molekulinę sandarą, kinetinės energijos formulę, kad labiau pasitikėtume savimi bei savo jėgomis? Jokiais būdais nebandau pasakyti, kad meskim mokslus, niekuo nesidomėkim ir gyvensim geriau. Paprasčiausia manau, kad mums reiktų daugiau laiko bei pastangų skirti saviraiškai, diskusijoms, drąsos ugdymui, nebijojimui pasireikšti, išreikšti bei apginti savo nuomonę, daugiau dėmesio skirti savo norams bei svajonėms įgyvendinti.
Būtent to, žmonės, yra mokoma nuo mažens Anglijoje. Bendravimo, savęs išreiškimo pasisakymais, poelgiais, o ne turimais daiktais. Čia vaikai drąsiai gali prieiti prie bet kurio gatvėje sutikto suaugusio praeivio bei jo kažko paklausti, replikuoti, išsakyti nuomonę ir niekam tai nebus naujiena ar nuostabą keliantis poelgis. Nuo mažens jie yra išmokyti bendrauti, nepriklausomai nuo socialinės padėties ar amžiaus.
Anglų visiškai neglumina tai, kad per tiek mokslo metų jie taip ir neišmoko rašyti, nesvarbu, kad kai kurių Europoje tik šešios valstybės: Anglija, Prancūzija, „Afrika“, „Liverpulis“, Lenkija ir Rusija. Anglams užtenka tik žinoti, kad jie mokykloje mokėsi užsienio kalbą, kurią ne tik kad normalaus sakinio nesuregztų, bet abejoju, ar bent penkis žodžius atsimintu. Bet tai jiems visiškai netrukdo drąsiai reikšti savo minčių, nuomonės, išsakyti savo lūkesčius, norus. Jiems tai netrukdo siekti karjeros, kurti verslo ar tapti „kažkuo“, kuo jie visą laiką norėjo. Nepaisant viso to, ko jie nežino, jie nesijaučia kvailiais, anaiptol, jie jaučiasi oriais, gerbiamais savo srities specialistais, svarbiomis visuomenės ląstelėmis bei reikalingais žmonėmis.
Galbūt ir mums būtų laikas pakelti akis į viršų, nebijoti pažiūrėti praeiviui į akis, nusišypsoti, pakalbinti kaimyną ar autobuse sėdintį bendrakeleivį? Galbūt reikėtų nustoti stumdytis be žodžių, bambėti ir keiktis sau po nosim, gal būtų geriau garsiai išsakyti savo nuomonę?
Galbūt jau būtų laikas atskirti „furistą“ nuo degalinės, statybininką, mechaniką, traktoristą nuo alkoholiko ar gero draugo, kuris jums viską padarys „ant skolos“ ar už malonumą vakare pasisėdėti su jumis prie „tauraus“ gėrimo butelio. Gal būtų geriau, jei pirktume daiktus tam skirtose vietose, už darbus atsiskaitytume kaip civilizuoti žmones, iš draugo ne nuolaidos prašytume, o atvirkščiai, paskatinimui permokėtume – tai, manau, padėtų mums visiems suprasti vieniems kitus bei pasijusti oriau, tvirčiau ir drąsiau.
Manau, pats laikas būtų pamiršti „močiučių sekcijos laikų“ mums įskiepytą gyvenimą - kai daiktai naudojami ne dėl jų paskirties, bet dėl savęs išreiškimo, pasipuikavimo, parodymo. Ko gero, visi prisimenam močiutės raudonai baltą ar baltai raudoną servizą ar stiklinę saldaininę, padėtą už stiklo, kurio nebuvo galima liesti.
Bet ar ne taip mes dabar elgiamės su savo automobiliais, telefonais, ipad'ais ir visais kitais 21 amžiaus „stebuklais“? Manau, pats laikas būtų supaprastėti, atsimerkti bei pastebėti žmones, supančius tave, ne tik „asilus“ ir visokius kitokius neaiškios kilmės padarus. Pradėkime bendrauti, šnekėtis.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!