Ir kažkokiu būdu (panašu, kad tikrai ne protu!) suvokęs savo pažeidžiamumą, pasirinks priešpriešą visam civilizuotam pasauliu. Gaivalo priešpriešą kultūrai.
Kultūra – pamatinės žmogaus ir piliečių teisės, įstatymų ir laisva valia sudarytų sutarčių viršenybė, konkurencijos sąlygomis veikianti laisvos rinkos ekonomika, judėjimo, veiklos, įsitikinimų ir žodžio laisvė, puritoniško asketizmo suformuota kasdieninės veiklos sąžiningumo ir darbštumo samprata, darnati įtaką ekonomikos veržlumui ir gyvybingumui.
Gaivalas – valstybinis-kriminalinis į monopolijas linkęs pseudokapitalizmas, valdžios vertikalė, valdoma demokratija, žmogaus teisių murkdymas pasirinktiniu teisingumu ir teisine demagogija, pastoviai skleidžiama propaganda savo ir kaimyninių valstybių piliečių protų valdymui, perdėto pasitikėjimo įplaukų iš tiekiamų energetinių išteklių srauto stipriai prislėgtas rinkos ūkiškumas ir užguitas jos dalyvių darbštumas.
Ir kodėl gi šiuo gaivalu vis dar tiki pakankamai daug mūsų šalies gyventojų? Ar tik todėl, kad vis dar esame imperialistines ambicijas kurstančio kaimyninės šalies valdančiojo klano slapto veikimo ir agresyvios propagandos erdvėje? Ar ir dėl to, kad vis dar nesijaučiame esantys kultūros dalimi, galintys aktyviai prisidėti prie jos puoselėjimo?
Paskutinėmis vasario dienomis Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pasikvietė Lietuvoje reziduojantį Rusijos ambasadorių susitikti ir uždavė keletą labai nepatogių klausimų. Nepatogių, nes karinių pajėgų siuntimas į kitos suverenios šalies teritoriją be skiriamųjų ženklų kultūringų šalių klube negali būti priimamas kaip nors kitaip, kaip tik gėdingas bandymas kitus klubo narius apkvailinti. Tokius klausimus kelti neeilinėje situacijoje – drąsus žingsnis ir sektinas kultūros puoselėjimo pavyzdys.
Kuo į tai atsakė Rusijos ambasadorius? Mano galva - visiškai nediplomatiškais komentarais žiniasklaidai, jei juos bandytume vertinti gero tono diplomatijos kriterijais. Ir visiškai neadekvačiu situacijos vertinimu, turint galvoje, kad Lietuva tomis dienomis vis dar pirmininkavo JTO Saugumo tarybai. Lietuvos ministras pasielgė drąsiai ir kultūringai. O šalies visuomenė lyg niekur nieko nurijo gaivalo spjūvį į veidą - viešumoje nenuvilnijo bent kiek aiškiau girdimas nepasitenkinimo šurmulys.
Lietuvos savigyna prieš Kremliaus kaltinimus esą rėmus Maidano „smogikus“ grynosios logikos ir viešosios nuomonės formavimo prasme negalėtų būti įvertinta kaip sėkminga. Pasakyti, kad nerėmėme ir net nesuabejoti viešai pateiktu, švelniai tariant, su tikrove gerokai prasilenkiančiu Maidano kovotojų apibūdinimu reiškia ne ką kitą kaip pritarimą Ukrainos laisvės kovotojus niekinančiam vertinimui. Kai kurie lietuviški interneto tinklapiai net sugebėjo išspausdinti antraštes apie Maidano „smogikus“ be kabučių.
Kiekvienas laisvę mylintis Lietuvos pilietis, siekiantis susivokti, kas iš tikrųjų vyksta, jei dar nematė, turėtų pažiūrėti Leonido Donskio interviu kovo 2 d. LRT laidoje „Savaitė“. Pilietinio auklėjimo mokytojai šį interviu drąsiai galėtų rodyti moksleiviams visose Lietuvos mokyklose (kai kur tai jau vyksta). Gal tuomet šalyje atsirastų daugiau piliečių, tikinčių savo galiomis puoselėti kultūrą?
Ir tikinčių savo galiomis kovoti su gaivalu. Yra paprasta ir lengva klausti Lietuvos prezidentės, kaip per pirmąją prezidentavimo kadenciją jai sekėsi kovoti su oligarchais ir kokie tos kovos rezultatai. Galima net nematyti, kaip pasikeitė Darbo partijos vadovo situacija. Tačiau vietoj klausimų galima pabandyti įsivaizduoti, kaip ta padėtis būtų pasikeitusi, jei dauguma atsakingų šalies piliečių būtų balsavę ne tik prie balsadėžių, bet ir kasdien maisto prekių parduotuvėse piniginėmis.
Politiką privatizuoti siekiantiems nebūtinai aiškios kilmės verslo savininkams rinkos praradimas – pati baisiausia sankcija. Ne veltui Didžiosios Britanijos užsienio politikos vadovas William Hague užsiminė, kad Rusijai toliau eskaluojant konfliktą Ukrainoje, Europos valstybės svarstys energetinių žaliavų tiekėjo pakeitimo klausimą. O Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto vadovas prof. Ramūnas Vilpišauskas DELFI paskelbtame komentare pasiūlė pasvarstyti, ar ilguoju laikotarpiu Europos valstybėms ir verslui nebūtų išmintingiau iškentus ekonominių sankcijų, galimai taikytinų Vladimiro Putino rėžimui, sunkumus ir nepatogumus patiems sankcijų taikytojams, vėliau turėti stabilesnį ir lengviau prognozuojamą verslo ir politikos partnerį Rusijos vaidmenyje. Tai būtų labai kultūringi, tačiau tuo pačiu ir labai veiksmingi atsakymai gaivališkiems Rusijos vadovybės veiksmams Ukrainoje.
Jeigu būtų Lietuvos piliečiai kasdien balsavę piniginėmis... O kas mūsų laukia dabar – muilo operos scenarijus „Viktoras 2“? Čia ne apie Ukrainos Viktoro likimo pasikartojimą - greičiau apie antrą Lietuvos Viktoro kadenciją Europos Parlamente. Vėl siekiant parlamentaro neliečiamybės? Visiškas gaivalas – rinkėjų, toliau kemšančių marinuotus agurkus, mėsos gaminius ir iš dangaus krentančius ledus, sąskaita. Tai gal jau verčiau pradėkime balsuoti visomis turimomis priemonėmis – vardan kultūros.
Bet grįžkim prie gaivalo ir prie klausimo, kodėl jis sukilo. Kas gi taip išgąsdino dabartinę Rusijos vadovybę? Ar ne suvokimas, kad šiandieniniame gerai išvystytų informacinių technologijų amžiuje, net ir pačioje Rusijoje, bet kuriame mieste – Maskvoje, Samaroje, Sankt Peterburge, ... - gali užgimti Maidanas? Net ir visuomenėje, kurioje po ilgą laiką viešai transliuojamos pusiau tiesos ir visiškos netiesos, skleidžiamų įvairiausių formų fobijų, didžiosios dalies piliečių protai vis dar pavergti ir vis dar neturi galimybės laisvai mąstyti, tai visiškai realu.
Realu net ir po gausybės valdžios pastangų užsidaryti nuo bet kokių užsienio pilietinių ir visuomeninių organizacijų galimos įtakos. Pakaktų kokio šiandien dar nežinomo leonido ir jo 300 spartiečių pašėlusios drąsos.
Tokio rusiškojo Maidano likimas šiandien greičiausiai būtų tragiškas. Tačiau daug sunkiau prognozuoti, kaip į skubotą bei neabejotinai griežtą susidorojimą su tokiu ar panašiu judėjimu sureaguos platesni Rusijos šviesuomenės sluoksniai. Arba provoslavų bažnyčios hierarchai, kurie, panašu, jau nebėra tokie vieningi V. Putino valdžios rėmėjai...
Tai instinktyviai suvokia V. Putinas ir jo aplinka. Todėl ir puola Ukrainą, siekdamas sunaikinti rėžimui labai pavojingą Maidano „užkratą“. Todėl ir kyla į žūtbūtinę kovą prieš kultūrą nebesilaikydamas jokių taisyklių. Į kovą, kurios laimėti neįmanoma. Neįmanoma su sąlyga, kad atsiras pakankamai piliečių visose pasaulio šalyse, tikinčių savo galiomis ir pasirengusių savo kasdienine veikla puoselėti kultūrą.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!