Vaiva Rykštaitė – jauna, antrą romaną pristatanti rašytoja, bandanti savaip parodyti karčios emigrantiškos patirties horizontą. Be sėkmės istorijų, be pasakų apie kraštus, kuriuose žmonėms nereikia sunkiai dirbti, užtenka tik ten nuskristi ir pinigai ima byrėti iš dangaus. Pasakų nebūna – todėl jas ir reikia išgalvoti. Gyvenime nebūna nemokamų paslaugų – nebent mirtis.
Jauna mergina iš „Eastern Europe“ – Lėja – atvyksta į antrąją Lietuvos sostinę, Londoną, ir staiga supranta, kad jos čia niekas nelaukė. Koks atradimas!
Ji troško įvykių, susitikimo su karaliene, o gyvenimas pasirodė esąs dar banalesnis nei Lietuvoje, nes priešingai nei tėvynėje, Londone žmonės nekreipia vieni į kitus dėmesio. Mergina klaidžioja be tikslo, krypties, blaškosi ir vaikiškai filosofuoja, kaip kada nors pradės gyventi. Galiausiai atsiduria skvote, apie kurį tarsi ir turėtų suktis visas knygos veiksmas. O pats romano pavadinimas lyg metafora turėtų vainikuoti neva spalvingus romano herojus.
Tik spalvos – jau kažkur matytos. Daugybę kartų Holivudo naudoti potėpiai: pseudoanarchistai, infantilūs maištininkai, tinginiai, kurie neturi proto, bet nori pakeisti pasaulį, nenori dirbti, bet mano, kad gali įveikti vergovę ir t.t. Jie pasiima tą anarchizmo elementą, kurį savo veikalams naudojo drąsūs ir išradingi žmonės, bet kadangi nieko nesupranta, tai baigiasi siūlymu „daryti ką nori, be jokio tikslo“. To nereikėtų painioti nei su laisve, nei su solidarumu. Tai vaikiški šlapi sapnai apie malonumą, kurio neteko patirti.
Lėjos patirtis įtikina. Romanas nesiekia auklėti – tai geru humoru pagardintas banalios realybės peizažas. Kartais norėtųsi autorės paprašyti šiek tiek daugiau literatūros, šiek tiek pagražinto vaizdo, bet supranti – tada iš realizmo literatūros būtų pereita į fantastiką. O čia – jokio dirbtinai pritempto intelektualumo. Gyvenimas banalus. Ir jeigu ne vaizduotė, mes visi gyventume olose.
V. Rykštaitė kartais blyksteli itin taikliomis psichologinėmis įžvalgomis, kartais stebina, kaip geba prajuokinti net žiauriausios tikrovės sąlygomis, bet šiame romane jai taip ir nepavyksta įveikti sunkiausią užduotį: sukonstruoti vientisą istoriją. Istorijų daug – bet nė viena nėra pagrindinė. Lėja blaškosi, ir galbūt būtų galima teigti, kad ji bando save atrasti, bet net jei ir taip – reikėjo sugalvoti visa rišantį siūlą. Jo rasti, deja, nepavyko.
Kita silpna vieta – romane atmetama socialinė tvarka ir kritikuojamas suaugusiųjų dviveidiškumas, bet neparodoma, koks tas pasaulis „be kaukės“. Koks gyvenimas be kostiumų dramos. Autorė turbūt ir pati negalėtų pasakyti. Tačiau reikėtų susimąstyti, arba bent pamąstyti apie tai. Nes patirtis mus moko, kad kai nukrenta visos kaukės, žmonės vieni kitus išžudo.
Nepaisant šių klaidų, romanas iš visų emigracijos temos romanų, man labiausiai patiko. Ir ne dėl to, kad vaizduojama jokiomis iliuzijomis nepagražinti emigrantų dalia. Šioje knygoje labiausiai įsimena tas nepamirštamas autorės gebėjimas išrasti humorą, sukonstruoti jį iš blyškaus kasdienybės audinio, giliau gelti juoku, nei leistis skaudinamam atsitiktinių įvykių maratono. Tai pirmas žingsnis kovoje už teisę spręsti savo likimą pačiam.
Lėja yra gera mokytoja visam Lietuvos jaunimui, įtikėjusiam, kad Londonas yra svajonių miestas. Kai iš jo tenka skristi su kitais Marijos žemės piliečiais, kurie sunkiai dirba kokius trečiarūšius darbus, tampa net nejauku – tada gyvai pamatai, kad tie emigrantai, apipinti sėkmės istorijomis, yra tarsi į spąstus pakliuvę žiurkėnai: jie bijo pripažinti, kad emigracija jiems nieko nedavė, bet jie jau nemoka grįžti. Gėdijasi pripažinti, kad tai tebuvo iliuzija.
Už drąsą, humorą ir kartais taiklesnes nei būtų galima tikėtis įžvalgas, šis romanas neabejotinai nusipelno pagyrimo. Ir reikia manyti, kad klaidos jame – tik mokymosi ir tobulėjimo pasekmė. Kuri anksčiau ar vėliau virs sėkme. V. Rykštaitė moka pasakoti. To šiaip laikais labiausiai pasigendama literatūroje: yra daug mokančių, kaip gyventi, bet mažai, mokančių parodyti, kaip gyvenama.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!