aA
Klanai.... Klanistai nevertina žmonių laiko. Nėra prasmės. Darbuotojo laikas centus kainuoja. Tik pabandyk pasakyti, kaip efektyviau dirbti... Oi koks populiarus tarp jų posakis – tau moka - tu dirbk ir neuždavinėk klausimų.
© Shutterstock nuotr.

Atvaro firmos vadovas ir pareiškia, kad šiandien jis nenorįs sukti sau galvos problemomis. Ir alutis nuo pietų. Kodėl? Atsakymas paprastas – darbuotojas dirba už minimumą ir pelno pakanka. Ką bekalbėtų ir kaip bedejuotų. Ir tik kai valstybė pakels minimumą ne 20 Eur, o 300 Eur – bus priversti pasistengti. Ir tie, kurie dabar tokie parankūs savo agresyvumu firmos viduje ( atsiprašau – lojalumu) taps kliūtimi firmos augimui. O stipresnieji pageidaujami.

Nauja Enukų programa. Nepatogu. Kad kažką parduoti tenka kaskart vadybininkui padaryti beveik 10 beprasmių operacijų, kurios lyg ir turėtų būti daromos arba pagal nutylėjimą arba pagal prioritetus. Patobulinimai 5 tūkst. Eur kainuotų. O naujoji programa ką tik įdiegta. Per brangu..... Kažkas tą programą priėmė. O dabar dar ir uodegą pabrukęs sėdi. O paklausti stipresniojo nenorėjo, nes jo vengia, bo anas jam jau keliskart leido suprasti, jog pastarasis dundukas yra, tik ant aukštos šakos atsitūpė, nes dėdė tupi dar aukščiau. Tuos 5 tūkst. Eur padalinus iš 60 vadybininkų ir iš 5 metų.... išeina 1,40 Eur vadybininkui per mėnesį. O kiek kainuoja tiek vadybininkų, tiek metų po 30 min ( mažiausiai) papildomai kasdien. Pagal VDU brutto tarifą per 5 metus tai susidaro ne mažiau 130 tūkst Eur.

Mitažas. Įrankiai. Paklausi moterytės metalo gręžimo karūnėlės D22. Eina žiūrėti, nors ji viena tupi tame skyriuje ir jas kasdien mato, o ši karūnėlė – į populiariausių penketuką. Nėra – sako. Tai kad ir prieš mėnesį neturėjote.... Ir prieš du.... ir prieš pusmetį.... O koks yra pats populiariausias vamzdžio diametras, kuriam prakišti būtent šia karūnėle kiaurymės ir gręžiamos? Gal 21,5 mm? Išverčia akis – žinote – tai ne man sakykite, bet vadybai. O jūs vadybai ar sakėte? Atsako, jog jau dveji metai vengianti bet ką sakyti, nes arba nieko nedaro ir reikia po dešimtkart priminti, arba dar ir problemų turėsi. O vadyba mato tik skaičiukus. Ir jų siaurose galvelėse D22 yra neparduodama prekė, nes per pusmetį nei vienos niekas nenupirko... Tik kad nupirko pas konkurentus jiems kažin ar žinoma... O ką jau bekalbėti, kad turėtų būti žinoma ne tik tai, bet ir kiek tos karūnėlės pas konkurentus kainuoja, kaip ir kuo konkrečiai skiriasi kokybė. Nes tą ale vadybininką pasirinko ale vadovė, kuri yra ale vadovo giminaitė. Nors nei vienas iš jų realiai padaromame darbe nėra tuo, kuo dedasi ir kur tupi...

Enukai. Mano akyse santechnikos skyriuje prie pardavėjo, prekiaujančio už prekystalio, prieina ale vadovė ir pakeltu tonu sako, jog žmonės skundžiasi, jog jų neaptarnauja ten, kur prekės sudėtos atvirai. Pardavėjas atsako – kaip jis galįs atsitraukti, jei eilė stovi. Tuomet vadovė užmeta genialią frazę „na bet vis tiek...“ Ir kresnodama šukuoseną nukaukšti papūtusi lūpytes ... O kur vadovo ir situacijos sprendimai? Ogi jai nieko ir nereikia daryti. Yra Stogas, o visa kita – dzin.

Toje pat firmoje įsidarbina vadovu žmogus, kuriam visai neblogai sekėsi prisitraukti naujų klientų pas juos važiuojant į objektus. Ten pat jau nemažai metų dirba tikrai stipri moteriškaitė, kuriai nors nelengva, kaip toje dervoje, bet dar kažkaip kapstosi. Einu pas ją kasdien ir perku...perku...perku... Paskui ateina metas, kai spyną bučiuoju....bučiuoju....bučiuoju.... Kalbėtis nėr su kuo. Moteriškaitė kasdien ujama važiuoti naujų klientų ieškoti, nors jau su pinigais atėjusių eilė stovi. Ir tas važiavimas jai aiškiai nekomfortiškas ir net beprasmis atrodo. Tad naujasis vadovas priversiantis... Nesuvokia, kad žmonės skirtingi ir ne pasirūpina kompleksiniu problemos sprendimu, bet minsiantis ant vieno pedalo ir tokiu būdu pasieks didesnį greitį... Nes agresija ir kurtumas tokie, kad ir taip tik kolegiją tepatraukusį protą temdo. Nes lygtis su keliais kintamaisiais jam visad buvo per sudėtinga... Nes jį priėmė visai ne dėl kompetencijos. Jos net niekas nesiaiškino. Visi darbo pokalbiai nuo pirmo iki paskutinio vyksta pagal vieną scenarijų – darbdavys kalba monologais ir akylai stebi, ar darbuotojas nepaprieštaraus. Niekur jokių kompetencijos testų, be ko vakarietiškose kompanijose neįmanomas bet koks įsidarbinimas.

Užeinu į vieną tokią firmą Klaipėdoje. Išeidamas matau praviras gretimos firmos duris. Užeinu ir paklausiu kuo jie užsiima ir kas yra jų paslauga. Gal kada prireiks. Aiškiai pasimeta. Mykia. Paskui atsako klausimu į klausimą „Ta prasme?.... O iš kur jūs esate?“...

Ar daug kur matėte, kad bendro parkavimo aikštelėse būtų stendai su firmų darbo laikais. Atvažiuoji pavakariais. Lietus. Prisiparkuoji ir eini. Ir randi spyną... Kodėl? Ogi ir taip pelno pakanka.

Ar daug kur matėte, kad net firmų pavadinimai būtų kuriami klientams, o ne save karaliukais laikantiems. Kodėl neparašo „Guoliai“ bent mažomis raidėmis? O dabar – Šmignera, Gignera ir dar devynios galybės visokių nieko nesakančių pavadinimų. Atsako, jog kam reikia – tas žino. Tai kad man reikia ir aš nežinau. Tai kad jie net neturi tokios informacijos apie tuos, kuriems reikia, bet neranda. Tai kad jie nori būti gražūs patys sau, o klientų ir pelno jiems pakanka. Ir stengtis visai nėra dėl ko.

Kiek yra firmų, kurių savininkai kaip praeitame amžiuje vis dar važiuoja į Kauno bazes prekių savo automobiliu atsivežti. Ypač rajonuose. Vis dar tikėdami, kad 200 km iki Kauno į abu galus suvažinėja už 20 eurų... Nes kitaip neįsivaizduoja ką jis kaip vadovas galėtų savo firmoje veikti. O jaustis nereikalingu nenori ir negali. Tiesiog neturi galvoje jokių minčių. Tik žino kur yra automobilio gazo pedalas ir Kauno kryptis. Nes va tokia samprata apie savo, kaip vadovo darbą. Nes tobulėti nereikia. Nes pelno pakanka...

O kiek kompanijų, kur negali gauti atsakymo į elementarų klausimą, nes ale vadybininku priimtą žmogų antron dienon varo prekių krauti, aiškindami, jog „ nieko neatsitiks....“. Va tokie va aukštieji vadybos mokslai.... „Nieko neatsitiks“. Tik kad atsitinka. Žmogui nebelieka nei laiko, nei motyvacijos kažkuo domėtis. O jei dar starte apskritai buvo pasirinktas tas, kuris apskritai mažai kuo domisi – va karuselė ir užsisuko... Yra kas iššluoja ir prekes sukrauna. Yra kas tualete popierių pakeičia. Tik kalbėtis sudėtingesniais klausimais su kuo nėr. Ir belieka pardavimo argumentu tik kaina ir pasakymas geras arba blogas šis daiktas.

O dar paklibinkime kiek kompanijų prekių likučius valdo pagal kontrolinius kiekius, kurie gali būti valdomi įvedant sezoniškumo, rinkos aktyvumo ir kt. koeficientus. Dažniausiai tai daro tik vakarietiškos kompanijos. Jose prekių užsakymai daromi kartą per savaitę ir keliolikos tūkstančių pozicijų užsakymą vadybininkas sugeneruoja per kelias minutes. Mūsiškiai gi tai daro kelias dienas, dažniausiai rankiniu būdu, kartą per mėnesį, žiauriai lėtindami apyvartumą ir nuolat priveldami aibes klaidų ir užmirštukų...

Sritis nelygu sričiai, tačiau skaičiai neretai būna tokie, kad 90 proc. klientų duoda tik 10 proc. pelno ir likę 10 proc. klientų duoda 90 proc. pelno. Ir 90 proc. problemų ir laiko praradimų kuria tie pirmieji 90 proc. Pabandyk išaiškinti vadovui, kodėl vakarą ar pusdienį praleidai su vienu klientu ar apskritai pas tave yra tik 20 klientų... Jis gi, klanistas, greičiausiai mato tik skaičių eilutę, kur klientų kiekis. O matydamas kitą eilutę, kur yra pardavimai, mąsto, jog jei šiam žmogui sekasi su 20 klientų – galbūt galima jį dar labiau paspausti, kad net sultys ištrykštų... Ir tikslas yra ne subalansuotas darbas, o sunaikinti niekšą, kuris bando savo darbe nors kiek laisvesnis būti... ir dar kad kiti matytų, kaip laisviau mąstantis ėdamas. Kad niekas nedrįstų sistemos griauti, vergiškos sistemos, kurioje yra tik dvi pusės – Dievai ir vergai....

Kažkada, prieš daug metų pasikviečia mane vokietukas ir klausia, ar aš gerai jaučiuosi, kad pas mane per metus trigubas augimas. Kaip ir viskas gerai, tik dirbu daug. Va...va... o jam būtent to ir nereikia. Jam visai nereikia, kad po metų pasakyčiau, jog daugiau nebegaliu. Be to – klausia – ką tu darai su konkurentais? Ar tu jų negerbi? Gal tu manai, kad jie dundukai? Trumpuoju periodu tu juos nustumsi. Tačiau tu niekad nežinai, kokius sprendimus dėl tavo veiklos jie gali priimti po pusmečio ir ar neatsitiks taip, kad pats sau kilpą ant kaklo užsiverši. Augimas turi būti. Tačiau jei jis perdėm staigus – kažkas negerai ir greičiausiai tai turės grįžtamąjį ryšį. Paaiškinkite lietuviui, kad pirmuosius rezultatus pasieksite po metų, o rimtesnius – po trijų....

Vakarietiškose kompanijose apskritai draudžiama vadybininkui vežioti prekes. Nes parduoti yra kur kas sunkiau nei prekes krauti. Domėtis, tobulinti žinias ir komunikaciją nuolat reikia. Daugeliui žmonių tai sunkiai sekasi. Tad čiumpa dėžę, nuveža ją ir laiko, jog savo vadybos ir pardavimo darbą jau padarė. Taigi, lyg už tų dėžių ir slepiasi. Neatskirtos krovybos, apskaitos , logistikos ir vadybos funkcijos.

Na ir pabaigai – klausimai už kurių slypi kaip mūsų darbdaviai iš tiesų vertina darbuotojų ir jų darbo laiką. Ir gal sąžiningai padėkime lygybės ženklą = vertina darbuotoją. Ir nekenčia sistemą griaunančio:

· s/f rašote ranka ar kompu?

· Kaip reaguoja, kai pasakote ko reikia klientui. Greičiausiai pasipiktina. O po savaitės vėl spaudžia, kad važiuotumėte klientų ieškoti...

· Firmų darbo laikas – kada patogiau klientui ar kada patogiau pardavėjui?

· Pasakote, jog reikia vakaro su klientu restorane už 500 Eur. Jau esate tai daręs. Ir rezultatai buvo. Tai 30 tūkst., tai 40 tūkst. Bet jau prašote penkto vakaro per pusmetį. O tokie vakarai – tik Dievams. O tu, žemės kirmine, ko nori?...

· Enukai nieko nežino apie E-Enukai. LP nieko nežino apie LP Express. Vadukai nesukūrė ryšio. Nes jie Dievukai. Dievams ryšio nereikia. Jie po vieną.

· Šefas nežino ką daryti ir lenda visur. Nes jis Dievukas. Ir lojaliais apsistatęs...

· Normaliai dirbti yra nenormalu. Normalu, kai vadybininkui nuo skubėjimo dreba rankos.

· Normalūs santykiai su klientu yra nenormalu. Vadovai visad bandys į ten įkišti pikantiškų detalių ir sprendimų kurios sukels tau problemų.

· Visi pardavėjai žino, kad nėra labai sunku įkalbėti klientą pirkti. Tačiau tai tik mažoji darbo dalis. Mielai sutikę pabandyti pradžioje, padirbėję keletą savaičių klientai paprastai pateikia visą sąrašą problemų, kas yra negerai. Ir tai yra esminė sankryža. Jei ją praėjai – klientas dažniausia tavo jau ilgam. Kad tą sankryžą sėkmingai įveiktum, tenka eiti pas vadovybę ir kažką įrodinėti. Deja, vadovai nuo to dažniausiai būna tolimi, nežiūrint kokius mokslus jie baigę. To kažin ar moko studijose. Dažniausiai jiems sunku suprasti, kokio velnio tam vadybininkui visad kyla kažkokių problemų ir jis neleidžia jam vadovu būti. Tuomet klientas dažniausiai prarandamas. O po pusmečio vadybininkas vėl spaudžiamas važiuoti pas tą klientą jį įkalbinėti....

· Vadybininkui nesuteikta jokia teisė priimti sprendimus. Iš esmės jis daro tik automato funkcijas. O kam tuomet reikalingas žmogus? Ogi tam, kad žmogus pigiau, nei suknistas kavos aparatas kainuoja...

Na ir pabaigai – frazė, kurią mano mergaitė vienu momentu man suskėlė, įvertindama mano susipainiojimą. „Tu elgiesi, kaip įmonės vadovas“ – sako. Va tokie dažnai pas mus įmonių vadovai. Viena kalba, o kitą daro. Suka kaip jiems reikia ir nieko nepaiso. Ir kai moterys jais pradeda vaikus gąsdinti ir mylimuosius baksnoti – manyt, kad neretai tai tikriausiai ir yra tikrosios visuomenės padugnės.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Panevėžietę pažemino taksi vairuotojo komentaras (136)

Istorija labai paprasta. Apie Panevėžio taksistų kultūrą.

Skaitytojo verdiktas: privalome mažinti valdžios aparatą (25)

Paskaičius straipsnį ir komentarus apie Registro centrą man kyla keletas įtarimų. Registrų...

Atviras dvyliktokės laiškas: bijau, kad niekur nebeįstosiu (135)

Esu paskutiniuosius metus gimnazijoje žingsniuojanti abiturientė. Šis tekstas nėra skirtas...

Vyro elgesys su žmona sporto klube sukrėtė lankytoją (103)

Vakare sporto klube, sėdėdamas prie registratūros, išgirdau triukšmą ir greitu žingsniu iš...

Emigrantė papasakojo, kodėl bijo grįžti į Lietuvą: šis įstatymas gali atrišti piktavaliams rankas (85)

Gerb. Prezidente, Lietuvos Seimas yra tautos išrinktas ir jūsų pareiga jai padėti, bet paskutinių...

Top naujienos

Ne visi pedagogai verti šio vardo: šaukštas deguto sugadino medaus statinę (11)

Įžengusius į kabinetą rimtomis akimis nužvelgia trys iškiliausi Lietuvos partizaninių kovų...

Vytautas Landsbergis: negalima žiūrėti į gerovę tik iš ekonominės perspektyvos (665)

Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų ( TS–LKD ) garbės pirmininkas,...

Pasiekė karjeros viršūnę Vokietijoje ir grįžo į Lietuvą: niekur kitur būti dabar nenorėtų (223)

Skaičiuojama, kad 78 proc. į užsienį emigravusių lietuvių ketina grįžti į Lietuvą. 31-erių...

Sudėliojo visus taškus ant „i“: trinktelėsi durelėmis – pildysi deklaraciją (230)

Ar ateis diena, kai radę įbrėžtas ar įlenktas savo automobilio dureles galėsime kviesti...

Tarp mulais vadinamų narkotikų kurjerių – ne vienas lietuvis: po tokių „atostogų“ kai kurie namo ir nebegrįžta (119)

Mulai – taip vadinami sutikusieji dirbti narkotikų kurjeriais. Dalis jų dienas leidžia Pietų ar...

Kaip sulaukti 100 metų ir turėti šviesų protą: 10 mokslininkų rekomendacijų (74)

Vis daugiau žmonių gyvena ilgai – kai kurie 100 metų ir ilgiau. Mokslininkai bando suprasti, kaip...

4 didžiausios baimės dėl pinigų: įveikti jas nėra sudėtinga (10)

Visame pasaulyje vienas didžiausių nerimo šaltinių yra baimė dėl pinigų ir finansinio...

Moteris parodė, kaip atrodytų jos kūnas, jei atitiktų įvairių laikmečių „tobulumo“ sampratą (30)

„Grožis glūdi stebėtojo akyse“ – rašė Šekspyras. Bet ar tikrai? Visi esame įtakojami...

Daugiabučio statybos sostinės senamiestyje lieka sustabdytos

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ( LVAT ) neleido atnaujinti daugiabučio statybos...

Nusibodo visuomet vilkėti mažą juodą suknelę? Štai, kuo galite ją pakeisti

Didžiosios metų šventės turi tarsi nerašytą aprangos kodą – tikime, jog kaip jas sutiksime ir...