Po kelių valandų, ji pas mane ateina ir paklausia, ar aš pažįstu veterinarą, kuris atvažiuotų į namus užmigdyti augintinio. Širdį suspaudžia, negi ji vėl nori be priežasties užmigdyti savo senus „dvarniaškas“ šuniukus, nes eilinį kartą jai užkliuvo faktas, kad jais reikia rūpintis. Mandagiai paklausiu, kas gi šį kartą nutiko. Pokalbio metu paaiškėja, jog užmigdyti ji nori savo trečią čihuahua veislės šuniuką, na tą vienintelį, kuriuo dar kažkiek rūpinasi. Pasiklausiu, kas jam yra ir paaiškėja:
1. Šuniukas nebuvo vežtas pas veterinarus gydyti.
2. Ji pati jam konstatavo prostatos vėžį, nes jo lytinis organas išlindęs ir atgal nebesulenda.
3. Jis turi žaizdą ant peties ir kad musės ne taip jį ėstų, ji jį uždengusi „marliuku“.
4. Jis viską daro po savimi, todėl net naktį jai trukdo miegoti, nes inkščia iš skausmo atlikinėdamas reikalus.
5. Svoris jo apie 800 gramų.
6. Jis kankinasi jau pusę metų
Jaučiu, kaip kraujas pradeda virti, nebesugebu išlaikyti mandagaus veido. Suvokiu, kad dabar svarbiausia jis ir dėl jo aš negaliu imti ir su ja susipykti. Surandu veterinarų kontaktus, juos užrašau ant lapuko. Tada pradeda sakyti, kad galbūt ji paskambins trečiadienį, nes antradienį turi eiti pas dantistą, o gal išvis neskambins, nes jis jau smirda taip, tarsi pūtų iš vidaus, tai turbūt ilgai netems, o kadangi ji jį be proto myli, tai labai nori palaidoti savo kieme. Bandau įtikinti, kad būtinai reikia veterinaro, tačiau ji taip sau po nosimi murmėdama kvailus pamąstymus ir išeina.
23 valanda, pradedu ieškoti kur reikia kreiptis tokiu atveju, ką daryti. Susisiekiu su dviem gyvūnų globos organizacijoms, kaip ir tikėtasi, abi direktorės man labai greitai atrašo, viena suteikia daug informacijos, kita net padeda sugalvoti planą, kaip išgelbėti šuniuką.
„Pasakyk, kad nemokamai užmigdysime, svarbiausia kažkaip jį atimti, gal dar pavyks, gal dar yra vilties“.
Skambinu kiemsargei, ji neparodo didelio entuziazmo, bet sako, kad pagalvos. Nieko be keiksmažodžių galvoje nebelieka, bet žinoma, mandagiai atsisveikinu ir tikiuosi, kad atėjus pirmadieniui ji vis dėlto atiduos šuniuką.
8 valandą ryto, pasigaunu ją einančią į kitą darbą ir paklausiu, na kaip? „Vaikeli, aš skubu, bet jau nereikės nieko, aš jį į dėžutę įdėjau, jau tą kurioje ir laidosiu, jis dar gyvas, bet, manau, jau šiandien užsibaigs“. Pradedu prašyti, kad man atiduotų, prašau, kad neleistų jam dar labiau kankintis. Deja... „vaikeli, viskas, aš skubu į darbą, ate“.
Neberandu sau vietos, nežinau kur kreiptis. Policija? Nepakankamai žiaurus elgesys. VMVT? Ji tiesiog neatidarys durų arba jie susiruoš ateiti „kitais metais“, o galų gale jokių įrodymų aš neturiu ir iš praktikos žinau, kad VMVT nelabai rimtai dirba, jie geriau nueis paskaičiuoti, ar globos namai netyčia nebando padėti didesniam skaičiui gyvūnų nei leistina. Globos namų direktorė, kuri ruošiesi už savo asmenines lėšas jam padėti, nebeturi komentarų. O ką išvis būtų galima pasakyti šitoje situacijoje? Mes gyvename šalyje, kurioje pasitikėjimo institucijomis nėra ir jo negali būti, nes visiems viskas „dzin“ .
Sėdžiu ant laiptų, lėtai akyse renkasi ašaros ir suprantu, kad dabar tas šuniukas guli savo karstelyje, kentėdamas begalinius skausmus ir visiškai niekam šiame pasaulyje nereikalingas. Vienintelis dalykas, ko galiu tikėtis, kad jis mirs, kad jis kuo greičiau mirs ir galbūt nukeliavęs į vaivorykštės šalį, pagaliau bus laimingas.
Grįžtu namo ir ilgai ilgai spoksau į savo katinus, gerai, kad bent jau jie saugūs, gerai, kad bent keturiems katinams sugebėjau padėti ir kad jie turi namus. Šis šuniukas man ilgai įstrigs atmintyje, nes pirmą kartą gyvenime susidūriau su gyvūnu, kuriam niekaip nepavyko padėti ir taip, aš suprantu, kad tokių gyvūnų milijonai ir kad čia net nėra baisiausia situacija, bet tiesiog pikta, labai labai pikta, nes visi giliai širdyse žinome, jog taip neturėtų būti.
P. S. Prašymas skaitantiems, niekada nepraeikite pro šalį, net jei nepavyks padėti, pabandykite, viena išgelbėta gyvybė yra daugiau nei nulis.