Jaučiuosi kaip tikra studentė, nors skaičiai pase ties gimimo data rodo, kad tikrai tokia nesu. Iki traukinio išvykimo liko trys minutės. Jaudinausi, kad tik nepavėluočiau, bet spėjau pačiu laiku. O gal ir pavėlavau...kažkur dešimt metų, nes vagone buvo toli gražu nebe ta atmosfera, kuri lydėdavo mano studentiškas keliones namo pas tėvus. Vagonas buvo pilnut pilnutėlis žmonių ir jų daiktų.
Beje, nors dabar ne apie tai, bet įdomu pastebėti, kad perėjus per kelis traukinius galima atlikti tyrimą, kuriose parduotuvėse labiausiai mėgsta apsipirkinėti viduriniosios klasės gyventojai – tik kas penktas naudojasi daugkartinių maišeliu ir tik kas dešimtas padoria, kelionei tinkama taše iš kurios nebyra vežamos gėrybės. Tačiau šį kartą ne apie tai. Labiausiai pribloškė keleivių kultūra. Eidama sausakimšu vagonu, pastebėjau, kad prie dviejų moteriškių yra laisvos vietos. Nors viena jų buvo „lengvai“ apkūnoka ir užėmė pusantros sėdynės iš dviejų, priešais ją sėdinti buvo normalaus kūno sudėjimo, o greta jos ant sėdynės pūpsojo daugkartinis vienos parduotuvės maišelis. Aš paklausiau pas peroksidinę, normalaus kūno sudėjimo, moterį, ar neužimta, o ši pažiūrėjusi man tiesiai į akis gan grubiai
išrėžė:
- Užimta!
Nužvelgusį siaurutį tarpelį, likusį tarp lango ir stambiosios moters riebaluotais ir į grubią arklio uodegą surištais plaukais, nusprendžiau, kad geriau prisiglausti ten nei dvi valandas stovėti ir paklausiau, ar neužimta. O ši taip pat visiškai nagla veido išraiška pažiūrėjo į akis ir iškošė:
- Užimta!
Nustebau, kad kažkas dar gali spėti į traukinį, nes aš pati įlipau paskutinę minutę, bet ok – nusprendžiau glaustis kur nors kitur. Nuėjus į kitą vagoną situacija buvo kur kas prastesnė, nes žmonės stovėjo ant praėjimo ir net negalėjau viltis, kad bus sėdimų vietų. Grįžau ir dairiausi, kur būtų patogiausia esamoje situacijoje glaustis.
Ir tada pamačiau, kad visai netoli „maloniųjų damų“ sėdi stambus vyriškis šalia pasidėjęs laikraštį. Nutariau išbandyti laimę ir bent vieną pusrutulį patupdyti ant sėdynės – priėjau ir paklausiau ar laisva, o vyriškis be jokių emocijų pasiėmė laikraštį ir sušnibždėjo:
- Prašom.
Vos atsisėdus pajudėjo traukinys, o vietos šalia „maloniųjų damų“ buvo užimtos vien tvankiu oru... Hmmm... gal kas nors įlips sekančioje stotelėje? Išsiėmiau iš kuprinės skaityti knygą. Sekanti stotelė – prie „maloniųjų damų“ niekas neprisėdo... dar ir dar viena stotelė, bet šalia „maloniųjų damų“ vien lenkiškas tarpusavio pokalbis apie orus, daržus ir kaimynus. Nesupratau. Gal jos nusipirko dvigubus bilietus??? Kai kontrolė praėjo žymėdama bilietus norėjau pakamantinėti ir išsiaiškinti, kokiomis privilegijomis naudojasi „maloniosios damos“, kad sėdi dviese keturvietėje vietoje ir niekam neleidžia atsisėsti šalia? Tačiau nusprendžiau, kad Š ir nekliudytas smirdi, tad patylėjau.
Vietos šalia „maloniųjų damų“ taip ir liko kupinos tik grubumo, „kultūros“ ir „malonaus“ bendravimo iki pat joms išlipant... likau nesupratusi – kodėl šios „maloniosios damos“ taip elgėsi, bet mano prastos nuomonės apie lietuvių lenkus jos tikrai nepagerino!
Deja deja… baisu taip sakyti, nes tariant tokią frazę jaučiuosi sena, bet mano laikais taip nebūdavo! Niekada per šešerius studijų metus neteko susidurti su tokiu fenomenu! Žmonės tikrai baisiai sumaterialėjo ir kažkur pakeliui į laisvę pametė svarbiausias žmogiškąsias vertybes...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!