Aš visada mėgau didelius automobilius, iki šiol juos mėgstu. Ilgi, galingi automobiliai buvo ir yra mano „gyvenimo ratuota meilė“. Tačiau prieš porą metų nusprendžiau paeksperimentuoti, nusipirkti mažą, sportišką automobilį. Kai rinkausi automobilį, jau buvau nusiteikęs išgirsti labai nuvalkiotą frazę - „šiuo automobiliu naudojosi mergina, todėl jis taupus, gerai prižiūrėtas, mylėtas“.
Po ilgos paieškos radau sportišką, Lietuvoje pirktą ir eksploatuotą japonišką automobilį. Pats esu vilnietis, bet pasiryžau vykti į pajūrį jo apžiūrėti ir esant galimybei nusipirkti, nes buvo labai patraukli kaina, išskirtinė komplektacija. Pardavėjas buvo sąžiningas, iškart pasakė, kad automobilis buvo daužtas ir taisytas.
Pardavėjas turėjo automobilio istoriją. Patikrinus automobilio duomenis, išaiškėjo, jog tikrai buvo daužtas, tačiau auto įvykis nebuvo toks galingas, kad būtų pažeidęs esminius automobilio valdymo elementus.
Vairuodamas nesu įvykdęs avarijos, mėgstu keliauti automobiliu. Tačiau tik įsigijęs šį automobilį, pradėjo dėtis labai keisti dalykai. Per pirmą savaitę partrenkiau tris šunis ir vieną katę, kurie išbėgdavo tiesiai po mano ratais. Automobilyje pradėjau vis stipriau jausti moteriškų kvepalų kvapą, nors nespėjau pavežioti jokios merginos.
Keisti dalykai pradėjo dėtis ir su vairuotojo sėdyne. Aš nusistatydavau ją į savo mėgstamą padėtį, bet kiekvieną rytą, kai sėsdavau už vairo, jausdavau, kad ji visiškai kitoje padėtyje ir reikdavo vėl taisyti. Visada į pavėsinę įvažiuoju tiesiai, tačiau kartą ryte radau mašiną su priekiniais susuktais ratais į kairę.
Aš bandžiau visaip paaiškinti tuos reiškinius. Moteriškų kvepalų kvapą (kuris vėliau tapo tiesiog tvaikus) bandžiau teisinti gaivikliais, nors juos dažnai keičiau, o kvapas vis tas pats. Bėgančius žvėris man po ratais, teisinau automobilio spalva, nes ji buvo išskirtinė, labai šviesi su spalvotais akcentais. Slankiojančią sėdynę bandžiau teisinti jau nusistovėjusia padėtimi ir nusidėvėjusiu fiksatoriumi, kol neįvyko lemtingas dalykas.
Vieną rytą riedant į darbą man išsijungė variklis ir nebeįsijungė. Kai išsijungia variklis, užsiblokuoja vairas, sugedo stabdžiai. Aš nieko nebegalėjau padaryti, tiesiog važiavau tiesiai. Mačiau, kad priešais yra posūkis su atitvarais. Rėžiausi tiesiai į atitvarus. Smūgis buvo pakankamai galingas, tačiau nei aš, nei aplinkiniai nenukentėjo. Ne už ilgo pro šalį važiavo policiją, sustojo ir geranoriškai padėjo. Užpildėm reikalingus dokumentus, jie patys man iškvietė sunkvežimį, nutempsiantį automobilį, nuramino, liepė atsisėsti atgal į ir laukti, kol atvažiuos paimti manęs ir sudaužyto automobilio.
Kaip jie liepė, taip ir padariau, atsisėdau į mašiną ir laukiau. Pastebėjau, kad nuo smūgio atsidarė viena iš daiktadėžių, kurios dar buvau neatradęs. Ten radau piniginę su merginos vairuotojo pažymėjimu. Namie pradėjau ieškoti internetinėje ėrdvėje informacijos apie ją. Pagal vardą ir pavardę susiradau jos anketą populiariame socialiniame tinklapyje „Facebook“. Jos paskyroje perskaičiau labai daug užuojautų. Iš komentarų supratau, jog ji žuvo auto įvykio metu, būtent šiame automobilyje. Pavyko man per „Facebook“ susisiekti su jos viena drauge, ir ji man plačiau papasakojo apie auto įvykį. Tai buvo skaudi istorija. Ji pastojo nuo savo draugo ir nuvažiavo jam apie tai pranešti. Jos mylimasis nenudžiugo išgirdęs tą naujieną ir jie susibarė. Ji susinervinusi sėdo į automobilį ir padarė avariją. Nors avarija buvo nedidelė, bet ji būdama nėščia žuvo, kartu su negimusiu vaiku, nebuvo prisisegusi saugos diržo, matyt, pamiršo, nes buvo labai susinervinusi.
Pasakiau jos draugei, kad aš buvau nelaimėlės automobilį nusipirkęs, kad man su jos automobiliu labai nesisekė ir kad pats padariau avariją. Pasakiau, kad radau jos piniginę ir norėčiau perduoti ją jos artimiesiems. Nuvežiau piniginę jos mamai į pajūrio miestą. Jos mama verkė... Verkė taip, kad laikoma piniginė jos rankose sušlapo.
(...) Norėdamas atsiprašyti merginos paprašiau, kad motina parodytų man jos kapą, ten uždegiau žvakute, mintyse atsiprašiau, kad sudrumsčiau jos ramybę, to pats net nežinodamas.
Važiuodamas atgal į Vilnių, pajutau didelį palengvėjimą, liūdesį. Sukrėtė mane ta istorija, nebenorėjau nei pats važinėti ta mašina, nei kažkam jos pardavinėti. Pigiai pardaviau sąvartynui, kur jie išrinko automobilį dalimis.
Vėl nusipirkau didelį automobilį. Po to įvykio gyvenime tapau rimtesnis, nebe toks kategoriškas aplinkiniams ir aplinkai. Kai to reikia, išmokau pasakyti žodį - „atsiprašau“. Gal tai ir sutapimas, tačiau ne taip ir seniai teko važiuoti į komandiruotę Marijampolėn. Iš tolo pamačiau, kad artėja prie kelio miško gyvūnas, pristabdžiau. Tačiau jis per kelią jau nebeėjo, laukė, kol pravažiuosiu...
Ir vis tik, dvasiomis sunku patikėti. Tačiau lengva patikėti, jog mūsų gyvenimas mirtimi nesibaigia. Mūsų pyktis, blogos mintys, idėjos materializuojasi kartais visai nieko dėto žmogaus atžvilgiu.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Tiki antgamtiniais dalykais, ar ne, šiurpios istorijos apie namuose prasidedančius keistus reiškinius - nesuprantamus bildesius, vietas keičiančius daiktus ar neįprastus vaizdinius – priverčia susigūžti kone kiekvieną. DELFI jau rašė apie tai, kaip spiritizmo seansą namie atlikusios merginos teigia, jog jų namuose nesibaigia baisiausi dalykai.
Teiraujamės Jūsų – ar esate atsidūrę panašioje situacijoje, ar girdėję panašių šiurpių istorijų? O galbūt manėte, jog susidūrėte su antgamtiniais reiškiniais, o vėliau išsiaiškinote, jog šių priežastis – itin paprasta, tarkim, statybinis brokas?
Laukiame Jūsų istorijų ir pasakojimų el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Istorija“ iki sausio 20 d. Įdomiausios istorijos autoriui padovanosime M. Solonin knygą „Katastrofos chronologija“.