Nežinau, ar teisingai darau, kad tai viešinu, bet manau, kad turėtumėte žinoti.
Kas aš? Aš 28 metų tikrai simpatiškas vaikinas, gėjus, gyvenantis Vilniuje, kuris bandė susirasti antrą pusę. Taip, bandė, nes po šios istorijos nemanau, kad daugiau kada gyvenime leisiuosi į rimtus santykius.
Jo vardas yra Marius, su juo susipažinome „Facebook“. Jam 25 m., aukštas, simpatiškas, toks, kokio ieškojau.
Taip, taip, jau žinau, kad jis pasisakė tėvams, kad yra gėjus, na, bet čia jo reikalas. Esmė ta, kad su Marium susipažinome dar gruodžio mėn. pradžioje, buvom susitikę Londone, po to – Vilniuje, kai buvo grįžęs į Lietuvą tėvų aplankyti.
Galiausiai beveik po pusės metų bendravimo, 90 000 „Facebook“ žinučių, begalės prakalbėtų minučių mes nusprendėme gyventi kartu Vilniuje, išsinuomojome butą, jis atsisiuntė savo daiktus, viskas buvo gerai. Jis dėl manęs grįžo į Lietuvą po 7 metų gyvenimo Didžiojoje Britanijoje.
Grįžus Mariui į Lietuvą balandžio 29 d., po poros dienų išvykome atostogų... Į Maroką... Va čia ir visa esmė – Marokas, ką jis padarė ir kaip jame pasielgė...
Skrydis iš Vilniaus į Milaną buvo puikus. Skrendant iš Milano į Marakešą Marius iškėlė skandalą. Viskas prasidėjo nuo to, kad jis žiūrėjo filmą, o aš snaudžiau, kažko jis manęs paklausė, aš neišgirdau ir pasakiau – „Ką?“. Dėl šio klausimo viskas ir prasidėjo, jis kažkaip suprato, kad aš ne taip paklausiau, ir supyko. Galvojau, patylėsiu ir nekelsiu skandalo... Beskrendant palydovė išdalino užpildyti atvykimo į šalį blankus, jis man sako – „Užpildyk“. Aš pasakiau, kad oro uoste užpildysiu, jis vėl supyko.
Išėjus iš lėktuvo ir laukiant muitinėje, aš paprašiau jo rašiklio, kad galėčiau užpildyti, bet jis išsidirbinėjo, sakė kad neduos ir kad mane palieka čia ir skrenda į Didžiąją Britaniją.
Baigus muitinės procedūras jis nuėjo keisti pinigų, o aš – į lauką parūkyti. Išeina Marius, klausiu, ką darysim, jis man atrėžia, kad daryčiau, ką noriu, jis skrenda į Didžiąją Britaniją. Paprašiau, kad atiduotų mano pinigus, kurie buvo pas jį (buvau paskolinęs ir prieš kelionę pervedžiau dar), bet jis pasakė, kad neatiduos, tada aš pasakiau, kad lauksiu prie oro uosto iki ryto, draugai man pinigų perves, nes esu be jų. Nuėjau į oro uostą, jis kažkur nuėjo ir paliko mane. Po 10 min. grįžo, atsiprašinėjo ir įtikinėjo, kad daugiau taip neišsidirbinės, ir viskas bus gerai. Galiausiai aš jam atleidau.
Važiavome į miestą ir planavome likti Marakeše, nes galvojom, kad jau nebus autobusų į Agadirą (jis buvo mūsų galutinis tikslas), bet važiuojant su taksi sužinojom, kad dar yra vienas autobusas, ir nusprendėm važiuoti į autobusų stotį. Su autobusu važiavom iki Agadiro 4 valandas. Nuvykom, užsiregistravom viešbutyje ir nuėjome miegoti.
Ryte pusryčiavom – viskas gerai. Visą laiką nuo išvykimo iš oro uosto nė karto nekėliau temos, kad jis norėjo mane palikti vieną svetimoje šalyje, be pinigų.
Grįžus po pusryčių Marius pradėjo kalbėti šia tema ir pradėjo mane kaltinti, kad ne jis mane norėjo palikti, o aš. Bandžiau šnekėtis su juo, aiškinti, kad aš neturėjau, ką daryti, būdamas be pinigų, kurių jis negrąžino, galėjau tik eiti prie oro uosto ir laukti ryto.
Galiausiai pasakiau jam, kad be reikalo atleidau už tai ir galėjau likti oro uoste. Jis pareiškė, kad galiu dabar pat važiuoti. Perklausiau, ar tikrai, pasakė „Taip“.
Susidėjau daiktus, ir išėjau į viešbučio registratūrą. Ten sėdėjau geras dvi valandas, mačiau, kaip jis vaikšto aplinkui, jis matė mane, galvojau, gal susiprotės, prieis atsiprašyti. Bet ne. Pabodo laukti, nuėjau jo ieškoti, sakiau, kad atiduotų raktus nuo kambario, sako „Ne“. Sakiau, kaip ne, juk už kambarį per pusę mokėjom, jis sako – „Tu mano daiktus išmesi“. „Ką tu, Mariau, nusišneki? Nei žodžio apie tai nepasakiau.“ Galiausiai kartu nuėjome į kambarį...
Ir jis iš karto apsiverkė, pasakė, kad pagalvojo, kad aš tikrai išėjau iš viešbučio, ir nusipirko lėktuvo bilietą į Didžiąją Britaniją. Tada aš jį bandžiau raminti, galiausiai pats apsiverkiau. Sakiau, kad galiu jam atiduoti už tą bilietą pinigus.
Tada jis pasakė, kad eitume pasivaikščioti, aš pasakiau, kad neisiu apsiverkęs. Jis išėjo ir po kiek laiko grįžo. Pasiėmė krepšį ir jau eina iš viešbučio. Sakau, „ką tu darai?“ Sakė, kad į kitą viešbutį važiuoja. Sakau – „Bent mano pinigus atiduok, viskas pas tave.“ Jis neatidavė...
Aš – paskui jį, įsėdau į taksi ir kartu su juo važiavau iki kito viešbučio, bandžiau jį sulaikyti lauke, siūliau pasišnekėti, bet jis kažkokiems užsieniečiams pareiškė, kad pristojau prie jo, ir aš jau nebeėjau kartu i vidų.
8-10 km pėsčiomis be pinigų ėjau iki viešbučio, kurį buvom užsisakę.
Kitą rytą nuvažiavau pas jį į viešbutį, sužinojau jo numerį, nuėjau, bandžiau šnekėtis. Lyg ir šnekėjo kažkiek, pasakė, kad laikas jam išsiregistruoti iš viešbučio. Nusileidome į apačią, išsiregistravo. Išėjome i lauką, bandžiau aiškintis, kas čia išvis įvyko, kažkiek kalbėjo. Po to pakėlė ranką, susistabdė taksi, įsėdo ir išvažiavo.
Aš taip ir likau stovėti – vienas, svetimoje šalyje, be pinigų... Jis jų man taip ir neatidavė... Taip Marius išvažiavo į Didžiąją Britaniją. Galiausiai gavęs pinigų iš draugų kitą dieną nusipirkau bilietus į Lietuvą.
Bandžiau rašyti jam, skambinti, aiškintis... Sakiau, kad net tokį jo elgesį kaip Maroke, kai paliko mane vieną be pinigų, aš jam galiu atleisti... Bet jis toliau išsidirbinėja, kaltina mane, kad jį norėjau oro uoste palikti pirmą vakarą, nors jis pats pasakė, kad skris į Didžiąją Britaniją, ir išėjo neatidavęs mano pinigų.
Nesuprantu jo, nesuprantu jo veiksmų...
Išnuomotas butas Vilniuje (mokėjome per pusę), jo daiktai, kurie iki šiol čia, Vilniuje... Sugriautos atostogos, nors turėjome būti Maroke iki gegužės 13 d.... Ir aš, paliktas vienas, be pinigų...
Nežinau, ką jam jaučiu, jei išvis jaučiu ką. Tuštumą. Dėl šių santykių tikrai stengiausi. Bet tai buvo paskutinis bandymas.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalinti savo mintimis? Patarti? Papasakoti skaudžią savo meilės istoriją? Tai galite padaryti žemiau: