Kedžio sindromas

Viename iš socialinių tinklų pasirodė posteris, kurį sukūrė to paties socialinio tinklo dalyvė (ar kaip ten jie vadinasi), o paskelbė, t.y. įdėjo ant vadinamosios „sienos“ (erdvė, kurią gali matyti visi) kitas „dalyvis“. Apmaudžiausia, jog tas „dalyvis“, žmogus esantis arti žurnalistikos, sukūręs ne vieną dokumentinį filmą. Tačiau ne apie tai kalba (nors mano manymu, po tokio demaršo šis žmogus nebeturi teisės vadintis žurnalistu).

Kas gi nutiko? Plakatas „nutiko“. Tas pats, kurį tas, arti žurnalistikos esantis žmogus „pakabino“ ant „sienos“. Plakatas, kuriame pavaizduotas stilizuotas įtariamojo D. Kedžio veidas greta trispalvės ir šalia parašyta „Mano teisingumas“. Tikiuosi, daugeliui, kaip ir man, nuo tokio „herojiško“ vaizdo šiurpas nubėgo. Dar iškalbingiau atrodo to paties įtariamojo D.Kedžio, tame pačiame socialiniame tinkle paskelbta asmeninė anketa, kuri jau yra sulaukusi apie 4 tūkstančius gerbėjų. Įspūdinga, tiesa?

Tiesa, jeigu nebūtų baisu ir nesusimąstytume, ką tai reiškia. Suprantama, jog viešojoje erdvėje pasklidęs įtarimų pedofilija tvaikas net ir blaiviausiai mastantiems, gali sumaišyti protą, nes visi auginame vaikus, ir supykdė kone visus informacijos vartotojus, save vadinančius piliečiais, ir dalis stojo ginti … įtariamojo. Be abejonės, alyvos į šią ugnį šliūkštelėjo ir galimybė dar kartą viešai pareikšti nuomonę apie teisėtvarką (po šios tragedijos reitingų ji galės pavydėti net Seimui).

Nediskutuoju, ar pagrįstai, nes čia visai kitas atvejis ir kalba tikrai ne apie tai. Kalba apie toleruotinas pasipiktinimo išraiškos formas. Neviltis, sakysit? Be abejo, bet tik nuo kiekvieno pasaulėžiūros priklauso, kaip ta neviltis išreiškiama, kur ribos?

Akivaizdu, jog jų horizontas ištįso iki anarchijos teritorijos, nes nusikaltimas (ne bet koks, o žmogžudystė) yra heroizuojamas, o įtariamasis (nesvarbu, ar jis Kedys, ar bet kas kitas) – romantizuojamas.

Ką tai reiškia? Tai reiškia, jog simpatizuojantys tam tokio, savo „teisingumo vykdytojui“, toleruoja kraštutines formas. Maža to, jie save identifikuoja tokioje situacijoje ir renkasi tokį patį sprendimo būdą – žudyti.

Psichologai šiomis dienomis prabilo net apie „Kedžio sindromą“ (kažkas panašaus į Tadą Blindą). Sunku įsivaizduoti, jog XXI a. klausimai ir problemos, dalies visuomenės akimis, gali būti sprendžiamos šūviu į galvą.

Kurioje išsivystymo stadijoje tokia visuomenė yra? Gemalo, nes žudikas tampa herojumi. Kaip kino filme, tik šiuo atveju „valytojai“ vietoj kukurūzų spragėsių nuo žemės renka gilzes, bet publika ploja „vienišam herojui“. Be abejonės, atsakomybę prisiimti turėtų ir žiniasklaida, nes tokia situacija ir toks pasaulio suvokimas be jos „intervencijos“ iš niekur atsirasti negalėjo. Net neabejoju, jog save gerbiančios kriminalinės ir kitos gyvenimo būdo laidos dar kokius porą metų turės „medžiagos“ savo produkcijai: iškvos visus aukų ir žudiko artimuosius (nepamirš kaimynų, buvusių žmonų, meilužių ir netgi kiemsagio) ir suras dar ne vieną „sensaciją“.

Vienos TV diskusijų laidos vedėja tiesioginėje laidoje sugebėjo pasakyti, mano galva, nusikalstamą nesąmonę A.Jonaitienę pavadindama auka… Psichologijoje egzistuoja vadinamasis Verterio sindromas. Tiesa, jis dažniau taikomas suicido atvejams, bet „Kedžio sindromas“ (o gal ir A.Jonaitienės?) kai kam gali pasirodyti priimtinas ir netgi sektinas „teisingumo vykdymo“ pavyzdys.

Nė kiek neperdedant, nes kiek yra „labiau smerkiančių“, pvz., H. Daktarą nei jį „labiau pateisinančių“? Taigi, kad turbūt fifty-fifty… Kokia būtų pusiausvyra D. Kedžio atveju? Tikrai ne visuomenės brandos patvirtinimo naudai.

Žudynės Kaune dar kartą atskleidė ne vien teisėtvarkos ir teisėsaugos bėdas, kurios ir taip buvo akivaizdžios. Gal dabar jas pradės tvarkyti (tikiuosi, ne maskuoti), bet apmaudu, jog tokia kaina. Antra vertus, pamatėme ir visuomenės (tikiuosi, tik dalies), toleruojančios anarchiją, (ne)brandos laipsnį.

Juk tai ne kino filmas, kuris pasibaigs ir visi eis namo. Šitas „kino filmas“ niekada nepasibaigs ir, neduok Dieve, atsitiks taip, jog „teisingumo nerandantis“, užpykęs, nepatenkintas ar „teisybės“ neradęs kaimynas užsuks į kieno nors namus su koviniu ginklu įvykdyti savo teisingumo. Ir jausis teisus, nes kažkoks Kedys taip darė, visi jam plojo per petį ir facebooke simpatijas reiškė.

P.S. Jei manote, kad dėl visuomenės klystu, nepatingėkite paskaityti komentarų.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!